Montuojant savo filmus ir ieškant jiems garsinio sprendimo, Evaldui Jansui kilo mintis „užfiksuoti” šį procesą. Taip gimė apgaulingai paprastas muzikinis dokumentinis filmas, kurio neįprastu montažu sumontuoti kadrai, nufilmuoti „mėgėjiška” kamera, iliustruoja režisieriaus asmenines kūrybines paieškas.
Filme jis bendrauja su profesionaliais muzikantais ir liaudiškos muzikos atlikėjais, kompozitoriais, muzikos ekspertais, ir jiems rodydamas ištraukas iš „nufilmuoto” filmo, klausosi komentarų, diskutuoja apie muziką kine, fiksuoja jų filosofinį bei pragmatišką požiūrį į kūrybinį procesą. Tačiau viskas nėra taip akivaizdu; pati variantų gausa labai apsunkina pasirinkimą, tad pats užfiksuotas paieškos „garsovaizdis“ ir yra vienintelis įmanomas garso takelis. Režisierius atsiduria vienoje iš filme skambančių dainų paminėtame „išrengtame krante“, lyg apsėstas rinkdamas akmenėlius ir akivaizdžiai praradęs krypties pojūtį.
Filme išvysite kultinį rusų atlikėją Borisą Grebenščikovą, dainininkę Aliną Orlovą, muzikos kritikus Darių Užkuraitį, Dovydą Bluvšteiną, Marcinkonių etnografinio antsamblio pasirodymą. Šis E. Janso kūrinys, tarsi, tampa subtilia ode vis bręstančiai, itin dinamiškai Lietuvos muzikos scenai - kupinai skirtingų žanrų, atlikėjų, tradicijų, teorijų bei atradimų.
„Kūryboje vadovaujuosi principu, kurį pavadinčiau egzistenciniu romantizmu. Tai tokia estetinė nuostata, kai vidiniai išgyvenimai ir jausmai yra reakcija į moralinį būvį, kultūros procesus, socialines problemas, archetipus ir simbolius”, - sako režisierius.
