Sietle (JAV) gyvenantis Aleksandras Bertulis sumanė ekspediciją į Everestą. 1992 m. rudenį dešimties lietuvių grupė ir latvis Aivars Bojars bandė užkopti į Žemės viršūnę. Tačiau ekspedicija baigėsi nesėkme… Vladui Vitkauskui tik po pusmečio pavyko nugalėti Everestą.
Kalnas – ne vien aukštas Žemės taškas. Kalnas – tai asmeninis iššūkis. Čia negalioja jokios civilizacijos taisyklės. Tuomet, kai reikia grįžti atgal, jeigu bent kiek laiko kojos, reikia eiti pirmyn.
“Kaip tik tą kartą visai prieš mano nosį į plačią properšą griuvo ledo bokštas. Įspūdis sukrečiantis. Atrodo, visas pasaulis susiūbavo. Norisi grįžti atgal… Visi jausmai įtempti tarsi žvėries, šilta, ledai atitirpę, kiekviename žingsnyje galiu tikėtis lemtingos griūties”, - taip kelionę prisimena garsusis alpinistas Vladas Vitkauskas.
Tačiau tai – tik vienas iš daugelio ekstremalių įspūdžių. O Everestas – ne šiaip sau kalnas. Tai – Pasaulio stogas. Žmogui kosminis – 8848 metrų – jo aukštis. “1993-iųjų gegužės 10-ąją stovėjau Everesto viršūnėje, - savo knygoje “Everestas – manoji lemtis” dalijasi prisiminimais V. Vitkauskas. - Maždaug šimtui trisdešimt kopėjų iš įvairiausių pasaulio šalių užmojis pasiekti Žemės viršūnę kainavo gyvybę. Aštuonias aukas Kalnas pasiėmė atmintiną 1993 m. pavasarį”. Filmo kūrėjai prieš žūtį kalbino latvį alpinistą Aivars Bojars.
