Keista, bet sovietai, kad ir pakupiūruodami, didžiumą “lenkų mokyklos”, skambėjusios septintajame dešimtmetyje, kūrinių vis dėlto įsileisdavo. Brendome drauge su tragiškuoju Andrzejaus Wajdos Maceku Chełmickiu (“Pelenai ir deimantas”), jau tuomet puikiai suvokdami, kad nespalvotoje juostoje ant baltos, vėjyje plevėsuojančios drobulės plaukianti herojaus kraujo tamsi dėmė – tai raudona ir balta, nacionalinės lenkų vėliavos spalvos. Atrasdavome keistą siurrealizmo pasaulį lenkiškoje Saragosoje. Ir net kokia nors nepretenzinga komedija, vis dėlto pasakanti šiek tiek daugiau negu įprasta, - tarkim, “Ieva nori miego” – buvo mums kultinė.

Pasitraukus iš socialistinio “rojaus”, kaip ir lietuvių kinas, lenkiškasis akimirkai tarsi sutriko. Tik pirmojo sutrikimas tebetrunka, o kaimynai – iš dalies dėl stipresnės kūrybinės bei techninės bazės, dėl kino tinklo mastų, svarbiausia – dėl pačių lenkų pasididžiavimo savuoju kinu – gana greitai įveikė krizę.

Tam tikru gelbėjimosi ratu tapo klasikinė lenkų literatūra, pasirodo, turėjusi galingą, ne visai išnaudotą kinematografinį potencialą. Stambaus užmojo filmai vėl pritraukė plačiausią publikos dėmesį – ar tai būtų Henryko Sienkiewicziaus aprašyti istoriniai nuotykiai, ar kino odė senajai gyvenimo sanklodai, ir Lietuvai toks artimas pasirodęs kūrinys pagal Adomo Mickevičiaus “Poną Tadą”.

Maestro Wajda labai rizikavo neadaptuodamas ekranui poetinio teksto, bet nugalėjo įkvėpdamas senai literatūrai gyvybės (štai ir net savaip akademiškame Jerzy Kawalerowicziaus superfilme pagal H.Sienkiewicziaus “Quo vadis” kuo aktualiausiai suskamba valdžios ir kultūros santykių linija, perteikta Bogusławo Lindos vaidinamo Petronijaus paveikslo).

Dabar, jau trečiojoje lenkų filmų savaitėje Vilniuje rodydamas savo naująjį “Kerštą” pagal Aleksandro Fredros pjesę, A.Wajda ir vėl rizikuoja su eiliuotu tekstu, su teatrine veikalo prigimtimi, su kritiškai pervertinamais nacionalinio charakterio bruožais. Jam padeda – šį kartą aktoriumi – kitas lenkų kino metras, tiesa, beveik visą gyvenimą klaidžiojęs po pasaulio studijas Romanas Polańskis, pastaruoju metu tarsi vėl pajutęs šaknų trauką. Jo režisuotas garsusis “Pianistas” (pernykštė “Auksinė palmės šakelė” Kanuose, šiemetis “Oskaras” už režisūrą!) nėra visai nediskutuotinas kūrinys, ir tai tik sveikintina. Geto istorija sukels įvairias emocijas įvairioms žiūrovų grupėms: senųjų varšuviečių negali nejaudinti realybėje jau nebeatkuriamas anos Varšuvos vaizdas bei negailestingas jos sunaikinimas, o tarptautinį – taigi ir lietuvių – žiūrovą turbūt paveiks skaudi individualizmo analizė, optimistinė gaida, pasigirstanti netoli finalo, kai menas net formalius priešus paverčia tik vienodai išvargusiais žmonėmis.

Iš šios nebejaunos kartos, lenkų kritikų kartais su lengva ironija pavadinamos “baronais”, naujausiosios kūrybos Vilniuje pabus ir Krszysztofo Zanussi “Suplementas”, provokuojantis, kaip ir kiti paskutinieji menininko filmai, vaisingą diskusiją: ar kinui svarbiau žmogus, ar idėja? Yra ir Jerzy Antczako, garsėjusio kostiuminėmis juostomis, nauja melodrama “Chopinas – meilės troškimas”, tiesiog negalinti nesusirasti masinio žiūrovo.

Bet trečiosios lenkų filmų savaitės Vilniuje rengėjas, Lenkų institutas, sėkmingai laviruoja tarp klasikų kūrybos ir savojo kino ateities. Prisimename, kaip įdėmiai ir palankiai, lygindama su savąja gyvenimo patirtimi, lietuvių publika žiūrėjo nelinksmus jaunų lenkų režisierių darbus “Wojaczekas” bei “Edis”.

Daug tokių jaunų autorių juostų, kaip taisyklė, skiriamų nūdienai, kurios “baronai”, suformuoti kitokios tikrovės, privengia, - ir šio renginio repertuare. Jau nekalbant apie pasaulinio kino atmintį - tikro mago Vladislovo Starevičiaus, savaip siejusio abu mūsų kraštus, retrospektyvą, apie imponuojančią dokumentiką, vaidybiniuose savaitės filmuose galima pamatyti šiuolaikinės, kartais net periferinės Lenkijos vaizdą, įsivaizduoti, kas kamuoja žmones anapus sienos. Tai ir pagarsėjęs Przemysławo Wojcieszeko kūrinys “Garsiau už bombas”, ir Mariuszo Fronto “Dvigubas portretas”, ir Piotro Wereśniako “Degalinė”, Maciejaus Pieprzycos “Inferno”, ir jau tarptautinio garso Arturo Urbanskio filmas “Belissima”, kurio vien tik pavadinimas (taip vadinosi ir ankstyva Luchino Visconti juosta) rodo jauno autoriaus norą, kalbant apie sava, įsikomponuoti į pasaulinės tradicijos tėkmę.

Kad dviejų gretimų kraštų, jau gerą pusamžį žengusių panašiais klaidžiais istorijos keliais, persilaužiamojo periodo meno problematika bus panaši – beveik neabejotina. O štai ar lenkų kino jaunieji nedaro lietuviams būdingų klaidų – pamatysime.