Viena diena - keletas valandų – trijų, skirtingose epochose egzistuojančių moterų gyvenimuose. Filmo pradžia – Virginijos Wolf (Virdžinijos Vulf) (Nicole Kidman) gyvenimo pabaiga. 1941-aisiais, prasidedant karui, atsinaujinančių haliucinacijų ir galvos skausmų kamuojama Virginia Wolf dedasi po sunkų akmenį į kiekvieną savo dukslios suknelės kišenę ir brenda gilyn į upę... Žalsvas vanduo neša kūną, nuslysta bateliai. Staiga grįžtama į ankstesnius Virginios gyvenimo metus - 1929-aisiais, uždaryta prabangiame Londono priemiestyje, ji dar tik rašo savo romaną „Misis Dalovėj“. Upė ir akmenys kišenėse dar toli, nors jau du kartus bandyta nusižudyti.
1951-ųjų Los Andžele jauna, antrojo kūdikio besilaukianti namų šeimininkė Laura Brown (Lora Braun) (Julianne Moore), padedama savo šešiamečio sūnelio Ričardo, kepa savo vyro gimtadienio tortą. Tačiau ne tik tortas nepavyksta. Laura Brown skaito „Misis Dalovėj“ - romaną, kuris jaunai moteriai žadina nuojautą apie jos gyvenimo banalybę. Dar tik nuojautą, nes pati moteris dar nesuvokia, kas yra blogai. Tačiau ji jau mato priekaištą, už tokį savosios „gerovės“ nevertinimą, sūnelio žvilgsnyje. Antrąsyk iškepusi tortą ji nuspręs, kaip toliau elgtis.
2001-ųjų Niujorke intelektuali knygų leidėja Clarissa Vaughan (Klarisa Vogan) (Meryl Streep), kaip ir Virginios Wolf romano herojė, ruošia pobūvį savo AIDS sergančiam bičiuliui Ričardui, kadaise ją praminusiam „misis Dalovėj“. Tam pačiam Ričardui, kuris kažkada žvilgsniu priekaištavo savo motinai. Ričardui - mirštančiam poetui, buvusiam meilužiui, geriausiam draugui, kandžiausiam pašnekovui, kuris Clarissai nuolat prikaišioja jos buitiškėjimą ir konformizmą.
Supermodernus Niujorkas iš pirmo žvilgsnio mažai ką turi bendro su konservatyviu amžiaus pradžios Londonu, laisvas Clarissos gyvenimo būdas mažai kuo panašus į tvarkingame namelyje „supakuotą“ Lauros Brown gyvenimą. Tačiau trijų skirtingų moterų dramos „susiliečia“ - ir ne tik tada, kai Virginia Wolf nusprendžia, ką daryti su pagrindine savo romano heroje misis Dalovėj, o „netrukus“ New Yorke susitinka Laura Brown ir „misis Dalovėj“-Clarissa Vaughan.
Vienas įspūdingiausių dalykų šiame filme – montažas, sukuriantis subtilius perėjimus iš vienos epochos į kitą. Skirtingais metais, bet tarsi vienu metu ant priegalvio ilsisi Virginia Wolf, saulės tviskinamame kambaryje pabunda Laura Brovn, iš miegų šokteli Clarissa. Londone Virginios vyras teiraujasi, kada ši eis miegoti, Los Andžele Laura Braun gulasi į lovą su savo vyru. Ir taip toliau.
Nors režisierius Stephen Daldry (kurio žymiausiais iki „Valandų“ sukurtas darbas - „Billy Eliotas“) labai tiksliai sekė romanu, tačiau jo filmas žymiai liūdnesnis, dramatiškesnis, labiau depresyvus nei knyga. Sunku nuspręsti, kodėl taip yra: gal filme lieka mažiau detalių - ypatingai Clarissos laike - kurias taip skrupulingai ir ryškiai piešia Cunninghamas?
Gal žiūrint filmą ryškesnis tampa trijose epochose, trimis pavidalais suvaidintas beviltiškumas, nesibaigiantis moterų sukimasis ligų, buities ir neišsipildymų ratuose? Ypač kai tas dramas vaidina Nicole Kidman, Julianne Moore ir Meryl Streeap. Trys nesyk už šiuos vaidmenis apdovanotos aktorės, iš kurių sunku išsirinkti geriausią.
