Apie tai – pokalbis su viešnia iš Indijos P. Sastry, kuri daug metų dirba tradicinėje ir elektroninėje žiniasklaidoje.
- Kiek svarbus yra kinas Indijoje ir kokios kultūros ar visuomeninio gyvenimo sritys labiausiai domina šios įvairialypės ir daugiatautės pietų Azijos valstybės žmones?
- Kada kalbama apie indų gyvenimą, mūsų raktiniai žodžiai yra politika, kriketas ir kinas. Mūsų gyvenimo esmė telpa tuose žodžiuose – mes tiesiog neįsivaizduojame savęs, savo kasdienybės be šių trijų dalykų. O kinas yra didžiausia tos egzistencijos dalis. Indijoje tiesiog kiekvienas žmogus, progai pasitaikius, eina į kiną.
Nesvarbu, kokia yra nuotaika. Jei tau liūdna – trauki į kiną, jei jautiesi laimingas – taip pat norisi pamatyti kokį linksmą filmą. Žmonės paprasčiausiai nori pamiršti kasdienybę bent trims ar dviem su puse valandos.
Tai yra mūsų gyvenimo būdas, kultūros dalis.
- Indijos kino pramonė garsėja tuo, kad ji bene vienintelė pasaulyje gali konkuruoti su Holivudo kino produkcija ir netgi lenkia ją per metus sukuriamų filmų skaičiumi. Kokie veiksniai lemia tokias didžiules kino gamybos apimtis?
- Taip, Indijos kino pramonė yra didžiausia pasaulyje. Jos apimtis lemia ir kalbų gausa. Mūsų šalyje yra 15 oficialiai egzistuojančių kalbų ir dar keli šimtai dialektų. Kiekviena kalbų grupė, pavyzdžiui, tamilų, tegulų, marati, kaanada, kashmiri, turi po atskirą kino industriją.
Filmų kūrimo centrai yra išsidėstę skirtinguose Indijos regionuose. Tačiau lyderiai yra pietiečiai, kurių studijose sukuriama apie 600 filmų per metus. Pietinėje šalies dalyje yra ir populiarusis Bolivudas. Tad skaičiuojant visas šalyje esančias kino studijas, Indijoje kasmet sukuriama apie 1200 filmų, per savaitę parduodama daugiau kaip 100 mln. bilietų.
Šie skaičiai liudija apie nepaprastą filmų populiarumą.
Dalyvauti kuriant kiną ir išnaudoti savo kūrybines galimybes pageidauja net gydytojai ir teisininkai. Policininkai svajoja tapti kino žvaigždėmis ar bent jau būti panašūs į herojus, kuriuos jie mato filmuose. Negalėčiau išskirti nė vienos profesijos, kuriai būtų nesvarbus kinas. Jis yra užkrėtęs visus.
- O kaip tada galima būtų paaiškinti tokį nepaprastą indiškų filmų populiarumą gimtojoje šalyje?
- Manau, kinas Indijoje visuomet buvo populiarus, nuo pat savo atsiradimo, nuo nebyliojo kino laikų. Vėliau, žinoma, savo vietą kine užėmė dainos ir šokiai. Net indų vestuvėse – svarbiausiame įvykyje mūsų gyvenime – dažniausiai skamba kino filmų muzika.
Kita vertus, šiuolaikinės technologijos, naujos patogios kameros taip pat leidžia patiems išbandyti savo jėgas, nesvarbu, sukuriant 3–5 minučių filmukus. Juk bet kurį filmą dabar galima įdėti į vieną ar kitą interneto svetainę ir visuomet atsiras žiūrovų.
Svarbų vaidmenį atlieka ir emigrantų bendruomenė, kuri savo laiku išvyko į JAV, bet dabar grįžta namo ir bando savo jėgas kine.
- Bolivudas yra geriausiai vakaruose žinoma indiškų filmų kalvė, dažnai lyginama su Holivudu, kuris yra neginčijamas kino studijų ir žvaigždžių centras.
Holivude įsikūrę tokios žymios Amerikos kino studijos kaip „Miramax“, Steveno Spielbergo ir partnerių projektas „DreamWorks“, taip pat Fox“, „Paramount“ ir daugelis kitų. Įdomu sužinoti, koks Bolivudo kino industrijos modelis?
- Susilaikykime nuo pavadinimo Bolivudas. Mes norėtume įtvirtinti kitą formuluotę – hindi kino industrija, kuri apima daugiau nei dešimt kalbų. Nuo 500 iki 1000 filmų yra sukuriama hindi kine.
Žinoma, Mumbajus yra centrinė vieta. Čia įsikūrusios kino studijos, mokyklos, čia sukaupta didžiausia ir geriausia filmavimo ir garso aparatūra, dirba dauguma žymiausių šalies kino prodiuserių ir režisierių. Labai panašu į Holivudą, bet tai nėra paremta studijų sistema. Mumbajus yra tiesiog milžiniška bazė su savo personalu.
- Sakėte, kad beveik kiekvienas žmogus Indijoje stengiasi ar bent svajoja patekti ne tik į kino seansą su įžymybe, bet ir išbandyti savo jėgas šioje srityje. Kokios yra sąlygos, galimybės tapti, na, pavyzdžiui, aktoriumi Indijoje, kur susiformavęs tikras kino žvaigždžių kultas?
- Šalyje egzistuoja daug vaidybos studijų, nuolat organizuojamos kūrybinės stovyklos pradedantiems aktoriams, yra ir žymios vaidybos mokyklos. Be to, filmavimuose nuolat sukiojasi daugybė padėjėjų, tad režisieriai kartais pamato talentingą žmogų ir pakviečia filmuotis.
Pavyzdžiui, tautos numylėtinis Amitabh`as Bachchanas neturėjo jokių įtakingų ryšių, tačiau padarė svaiginančią karjerą. Kitas aktorius, Salimas Khanas, kuris dabar karaliauja Indijos kine, taip pat vaidino teatre, paskui filmavosi televizijoje ir galiausiai išbandė savo jėgas kine.
Tačiau tai tėra išimtys, nes žvaigždėmis dažniausiai tampa jau industrijoje įsitvirtinusių kinematografininkų – prodiuserių, režisierių, aktorių – sūnūs, o rečiau – dukros. Tai tarsi šeimos verslas.
Visi kiti stengiasi arba visais įmanomais būdais atkreipti dėmesį į save arba pradeda nuo menkučių darbų, vėliau stengdamiesi panaudoti įgytus ryšius ir tikėdamiesi, kad jų didžioji svajonė vieną dieną išsipildys.
- Beveik visi indų filmai kuriami pagal apibrėžtą schemą: filme būtinai susitinka geras ir blogas veikėjai, intrigą sukuria meilės istorija, nugalinti visas kliūtis, akcentuojama šeimos, bendruomenės ir teisingų moralinių pasirinkimų svarba.
Galų gale viskas baigiasi laimingai, skambant dainoms ir trypiant pergalės šokius. Kodėl ši schema yra taip nepajudinamai svarbi?
- Daugelyje filmų iš tiesų yra geras ir blogas herojus, o gėris visada nugali blogį. Juk galų gale dienai baigiantis malonu kine pamatyti ypatingą, patrauklią asmenybę, įveikiančią visas kliūtis.
Dažnai kine naudojamos mitologinės istorijos, kur taip pat gėris laimi prieš blogį. Kai kurie filmai vyksta mūsų dienomis, bet vis tiek jie remiasi šia koncepcija. Kartais įvyksta transformacija ir taip vadinamas „blogietis“ suvokia savo klaidas ir tampa geresniu nei buvo prasidėjus filmui. Arba galų gale jis miršta.
Mums labai svarbus geros jausenos faktorius. Juk dažniausiai, bent jau Indijoje, žmonės eina į kiną, kad pamirštų savo nuovargį ar patirtas skriaudas.
- Taigi vakarietiškos psichologinės dramos su intelektualiais užmojais neturėtų jokių galimybių surinkti savo auditoriją Indijoje?
- Net neįsivaizduoju, kaip tai turėtų atrodyti scenarijuje. Indijos kino pramonę labai veikia auditorijos nuomonė. Žinoma, galima sukurti filmą, kuriame žmonės sėdėtų ir kalbėtų apie savo problemas, bet vis tiek kine turėtų būti visi mums jau įprasti ingredientai, kaip mes vadiname – masala. Tai yra jau minėta gėrio ir blogio kova, laiminga pabaiga su mažiausiai 40 šokėjų, pasipuošusių prašmatniais tradiciniais drabužiais (sariais), žvangančių savo apyrankėmis ir papuošalais.
Juk kino žvaigždės mums yra bet svarbesnės, nei gyvenimas. Jie įkūnija tai, ką kiekvienas trokšta giliai savo viduje patirti ar pasiekti. Sakykime, viena iš šiuolaikinių žvaigždžių Akshay Kumaras buvo paprastas padavėjas Bankoke. Taigi žmonės galvoja: „Jeigu pavyko jam, kodėl gi negali pavykti ir man?“
- Bet nejau įdomu žiūrėti filmą, žinant kaip jis baigsis?
- Tiesa, atomazga yra nekintanti, bet svarbu, kaip iki jos prieinama. Kokį variantą pasirinks herojus – A ar B? Taip, visiems aišku, kad pora filmo pabaigoje bus kartu, bet tai juk toks gražus ir šiltas jausmas, kad jis negali atsibosti... Kinas suteikia viltį, kad ir realiame gyvenime viskas susiklostys gerai.
Kartu tai pramoga visai šeimai, todėl šeimos vertybės yra labai svarbios, apie jas nuolat primenama tradiciniuose filmuose. Indijoje šeima atlieka socialinių institucijų funkciją, todėl nuo senų senovės yra susiformavusi didelių šeimų tradicija, ypač kaimuose.
- Mitologija taip pat užima reikšmingą vietą Indijos kultūroje. Kiek ja domisi nacionalinio kino kūrėjai? Kokias dievybes dažniausiai įkūnija aktoriai?
- Populiariausias yra Krišna ir Ardžuna. Bet dabar situacija kine keičiasi – kino kūrėjų dėmesys krypsta nuo mitologinių dievybių link socialinių, šeimyninių dramų, sukuriama vis daugiau trilerių. Tačiau vienu metu mitologinės istorijos buvo labai populiarios. Jos apima universalius dalykus.
Kinas dažnai atlieka ir edukacinę, šviečiamąją funkciją. Pavyzdžiui, animacinis filmas „Hanumanas“ pritraukia pilnas sales vaikų, kurie menkai teišmano sudėtingą Indijos mitologiją.
- O koks yra moters vaidmuo kine? Teko skaityti, kad vienas iškiliausių visų laikų Indijos filmų yra „Motina Indija“, kuriame pagrindinę veikėją Radžą suvaidino garsi aktorė Nargis. Tai vienintelis toks pavyzdys Indijos kino istorijoje ar tokių išraiškingų moters charakterių buvo sukurta ir daugiau?
- Filmas „Motina Indija“ yra sukurtas daugiau kaip prieš 30 metų. Jame kalbama apie moterį – Radžą, kuri gyvena kaime ir paaukoja savo sūnų, išgelbėdama didžiausio savo šeimos priešo dukters garbę. Tai vienas reikšmingiausių Indijos filmų, nominuotas „Oskaro“ apdovanojimui.
Įprastinį siužetą jame pakeičia simbolinis pasakojimas, kuriame motinos personažu metaforizuojama pati Indija. Iššūkiai, skurdas ir vargas, kuriuos patiria viena su trimis vaikais likusi moteris, atspindi, ką per ilgus metus teko išgyventi visai mūsų šaliai, jos žmonėms.
Pagrindinį vaidmenį kūrė garsi aktorė Nargis. Kiekvienai aktorei dabar tai yra svajonių vaidmuo. Jis apima visus moters gyvenimo etapus nuo jaunystės iki senatvės. Moteris čia idealizuojama, ji parodoma kaip stipri ir nepalūžtanti kovotoja.
Filme „Motina Indija“ yra scena, kada Radža pati įsikinko į arklą ir traukia jį vietoje jaučių, kad galėtų išmaitinti savo vaikus. Šis epizodas tapo chrestomatiniu, apibendrinančiu moters-motinos esmę.
Tačiau filmų, kuriuose būtų sukurti tokie stiprūs moterų charakteriai, Indijoje nėra daug. Kinas vis dėlto yra vyriška industrija. Pagrindiniai vaidmenys filmuose taip pat dažniausia yra skiriami vyrams, o tarkim, iš 50 režisierių galbūt 3–4 yra moterys.
- Indija savo kino istorijoje tik du kartus galėjo džiaugtis Kino meno ir mokslo akademijos apdovanojimais – „Oskarais“. Vienas buvo įteiktas už geriausius kostiumus, 1982 m. filmui „Gandhi“, o beveik po dešimtmečio garbės „Oskarą“ gavo legendinis kino kūrėjas Satyajitui Ray (1991 m.).
Šiemet triumfavo filmas „Lūšnynų milijonierius“, kuris susirinko pačius garbingiausius apdovanojimus Europoje ir JAV, bet Indijoje, šalyje, kurioje jis buvo nufilmuotas, jis vertinamas ne taip palankiai. Kodėl?
- Jiems ne taip gerai pasisekė su bilietų pardavimais. Žinoma, yra įvairių nuomonių. Daug kam nepatinka, kad Indija buvo parodyta iš tokios varganos perspektyvos. Bet filme buvo rodomos problemos, vis dar egzistuojančios mūsų šalyje. Iš tiesų, yra žmonės, kurie gyvena lūšnynuose, vakariečiams sunkai suvokiamomis sąlygomis.
Tuo pat metu, filme paliekama viltis, kad viskas gali baigtis gerai, situacija, kokia sudėtinga ji būtų, gali pasikeisti.
Filmas labai pagelbėjo lūšnynų vaikams. Vyriausybė stengiasi jiems suteikti socialinius būstus, vaikams suteikiama galimybė lankyti mokyklą. Žinoma, yra pretenzijų, kad filmas rodo Indiją ne iš gerosios pusės – galbūt ir nėra teisinga viską parodyti taip aštriai. Bet tai turi poveikį.
- Ir tampa turizmo verslu... Kai kuriuose laikraščiuose, televizijoje pasirodė reportažai apie į Mumbajaus lūšnynus plūstančius turistus...
- Aš taip pat skaičiau apie tai laikraščiuose, nežinau, kiek toje istorijoje yra tiesos. Taigi negaliu komentuoti.
- Kaip manote, kiek „Lūšnynų milijonieriaus“ sėkmė gali pakeisti indų kino vidaus rinką?
- Manau, kad gali. Juk durys buvo atidarytos. „Oskaro“ apdovanojimas yra svarbus – jis atkreipia viso pasaulio dėmesį ne tik į laimėjusį filmą, bet ir į problemas, iškeliamas tame filme. O Indijoje, šiuo metu jaučiamas savotiškas pakilimas, ir tai susiję ne tik su filmo „Lūšnynų milijonierius“ sėkme.
Atsiranda terpė netradiciniams, modernesniems filmams. Greta populiaraus kino korifėjų atsiranda vis daugiau nepriklausomų kino kūrėjų, kurie filmuoja mažo biudžeto filmus. Jiems taip pat atsiveria Indijos kino rinka.
Su indų kino kritike Pratibha Sastry kalbėjosi Auksė Kancerevičiūtė. Pokalbis transliuotas „Klasikos“ programos laidoje „Ryto allegro“.
