Ilgai laukta naujovė - konkursinė programa

- Kuo nauja, kuo ypatinga šių metų festivalio „Kino pavasaris“ programa?

- Svarbiausia – pagrindinė programa, kurioje rodome naujausius ir geriausius praėjusių metų filmus. Programos sudarytoja Greta Akcionaitė ir „Kino pavasario“ darbo grupė atrinko užsienio festivaliuose didelio susidomėjimo sulaukusius darbus, kurie sudarys 50-ies filmų pagrindinę programą. Ją skirstome į atskiras programas, tokias kaip „Kino dokai“, „Meistrų“ programa, „Drąsi vizija“, „Festivalių perlai“, „Atradimai“, „Lietuviškos svajos“ (kurioje laukiama net keleto premjerinių lietuvių režisierių filmų) ir kt. Šiemet pagrindinę festivalio programą galime pristatyti išties išdidžiai, kadangi šių metų „kino derlius“ pasaulyje yra labai puikus.

Tačiau pati didžiausia šių metų „Kino pavasario“ naujovė yra ta, jog išsipildė sena mūsų svajonė. Festivalio rengėjai net keletą metų dirbo, kad 2009-aisiais, Vilniui tapus Europos kultūros sostine, „Kino pavasaris“ pakiltų į kitą lygmenį, įgytų rimtam kino festivaliui būtiną atributą – konkursinę filmų programą. Svajonė išsipildė, ir didžiausia šių metų naujovė yra pirmą sykį per 14 festivalio gyvavimo metų pristatoma konkursinė programa „Nauja Europa – nauji vardai“, kurioje tarptautinei komisijai bus pristatyti ir jos vertinami Vidurio Rytų Europos režisierių – debiutantų, kuriančių pirmuosius savo filmus, kūriniai. Vidurio Rytų Europa – mums labai artimas regionas ir taip pat viena iš pačių įdomiausių kūrybinių kino erdvių šiuo metu.

Be to, kaip ir kasmet, šiemet tęsiame atskirų regionų arba kontinentų kino pristatymus festivalyje. Praėjusiai metais rodytos programos „Arabiški miražai“, „Afrikos garsai“, o šiemet pristatysime naujojo indų kino programą.

Žiūrovų kokybė ir kiekybė

- Kaip per 14 metų pasikeitė festivalio lankytojai? Ar keičiasi tik lankytojų kiekybė, ar taip pat jų skonis, požiūriai, išprusimas?

- Žiūrovų kiekybės augimo mes jau net nebeakcentuojame. Vien tas faktas, kad pernai Vilniuje apsilankė 51 tūkstantis žiūrovų, pagal gyventojų skaičių mieste, yra labai įspūdingas. Jeigu lankomumas dar augs, mums, aišku, dėl to bus džiugu. Tai labai paskatina dirbti ir stengtis, nes festivalis iš esmės ir organizuojamas žiūrovams, o ne kino profesionalams, kuriems skiriamos tik atskiros specialios programos.

O dėl pačių lankytojų kaitos, tai galiu pastebėti, jog per 14 metų jie tikrai pasikeitė ir kokybiškai. Pirmieji „Kino pavasariai“ orientavosi į jaunimo auditoriją, rodėme jaunų Europos kūrėjų filmus, todėl ir žiūrovai buvo daugiausiai jauni. Per tuos metus jie užaugo kartu su festivaliu, tapo solidžiais ir įtakingais žmonėmis. Išaugo ir jų reikalavimai, be abejo – išprusimas. Atsirado galimybė plačiai domėtis nekomerciniu kinu, naujomis tendencijomis, nuvažiuoti į festivalius, susižinoti, kas, kur, kaip rodoma ir žiūrima pasaulyje. Tai labai įpareigoja, bet tuo pačiu ir džiugina. Aš manau, kad Vilniaus žiūrovas, tiesą sakant, yra labai intelektualus.

- Kokie filmai „Kino pavasaryje“ tradiciškai susilaukia daugiausiai dėmesio? Ar galite iš anksto numatyti, kurie iš jų bus patys žiūrimiausi?

- Dažniausiai tai gan sunku nuspręsti iš anksto. Nors kartais apie vieną ar kitą filmą galima numatyti, kad jis bus labai žiūrimas dėl to, kad jau susilaukė didelio susidomėjimo kituose festivaliuose, ypač Europoje. Aišku, kasmet, kiekvienoje programoje atsiranda ir nepelnytai neįvertintų, pamirštų filmų, tačiau kiekvienas filmas turi savo žiūrovą, o mūsų, organizatorių, darbas yra juos tinkamai pristatyti.

Gal galėtumėte užsiminti, kurie filmai šių metų programoje yra Jūsų pačios favoritai?

Iš matytų filmų labai džiaugiausi „Pandoros skrynia“ (rež. Yesim Ustaoglu, 2008). Man taip pat patiko Izraelio, Prancūzijos, Vokietijos ir JAV bendras darbas „Valsas su Bašyru“ (rež. Ari Folman, 2008). Kadangi pati kažkada studijavau istoriją, labai smagiai pažiūriu istorinius ir politinius filmus, iš kurių šiemet įsiminė „Il divo“, vaidybinis filmas apie buvusį Italijos ministrą pirmininką Giulio Andreotti (rež. Paolo Sorrentino, 2008). Dar ne visus šio festivalio filmus mačiau pati, bet keletas mane ypač domina - pavyzdžiui, mano mėgiamo režisieriaus Emiro Kusturicos naujas darbas „Maradonna“. Tokia mano asmeninė nuomonė, bet galiu pasakyti, kad visa šių metų festivalio programa yra tikrai stipri.

- Kokią įtaką festivalio atmosferai turi erdvė, kurioje rodomas kinas?

- Nuo erdvės labai priklauso festivalio nuotaika. Mums iš tiesų dar reikia smarkiai padirbėti, kad festivalio metu miestas įgautų kino šventės atmosferą, kad kelioms savaitėms Vilnius taptų festivalio miestu. Todėl labai norėtųsi, kad mieste būtų kuo daugiau profesionalių salių, kur galėtume rodyti festivalio programą.

- Kadangi per pastaruosius metus festivalis smarkiai išsiplėtė, galbūt kada nors įgyvendinsite kažkada sklandžiusias idėjas persikelti (ar perkelti, tarkime, nedidelę dalį programos) į alternatyvias erdves?

- Ir šiemet apie tai buvo galvota. Bet vietos pasirinkimas tiesiogiai siejasi su finansais ir kokybės problema. Mes filmus vežame profesionaliose 35 milimetrų juostose, todėl keliame labai aukštus reikalavimus garso ir vaizdo aparatūrai, kurios nuoma yra nepaprastai brangi. Iš „skaitmenos“ galėtume rodyti nebent trumpametražius ar eksperimentinius, ne pagrindinių festivalio programų filmus. Alternatyviose erdvėse atskirus festivalio renginius pristatome jau dabar: filmus rodome kiekvieną pirmadienį Vilniuje, klube „Havana Social Club“.

Bet galvojant apie konkursinę ar profesionalią festivalio programą, kad nenukentėtų kokybė, filmus rodome tiktai profesionaliose salėse. Alternatyviose erdvėse rodomam kinui keliant tokius pat kokybės reikalavimus derėtų nuomoti profesionalią aparatūrą. Tačiau jos nuoma bent jau šiemet, kai kaip ir visur įjungtas „taupymo rėžimas“, mums yra neįkandama. Šiais metais mūsų biudžetas turėjo siekti 1 mln. litų, tačiau dabar jis susitraukė beveik per pusę.

Eksperimentas ant kino salės laiptelių

- Ar lankotės kituose Lietuvos kino festivaliuose? Ar turite mėgiamų lietuviškų festivalių, kino renginių, iniciatyvų be „Kino pavasario“?

- Žinoma, visa, kas susiję su nekomerciniu kinu, jaunų kūrėjų darbais, o ypač Lietuvoje man yra labai įdomu. Nemanau, kad mūsų kino pasaulyje galima įžvelgti kokią nors konkurenciją - kuo daugiau įvairių renginių, tuo geriau mums visiems, jų organizatoriams ir žiūrovams. Kiekvienas festivalis atlieka kažkokią auklėjamąją, edukacinę funkciją, suburia žiūrovus, juos sudomina apskritai kinu todėl mes visi vieni kitiems esame labai reikalngi.

Iš tiesų neseniai net pora kartų teko stebėti labai įdomų reiškinį. „Vingio“ kino teatre kartais skelbiama speciali diena, kurią bilietai į komercinius filmus kainuoja pigiau. Vienąsyk ši diena sutapo su Lotynų Amerikos kino savaite, todėl į programą įsimaišė sunkus, sudėtingas, visomis prasmėmis rimtas filmas, neturintis nieko bendro su komercija. Į filmą pigesnius bilietus nusipirko labai nemažai jaunų žmonių, jie pradėjo eiti į salę kaip jiems įprasta - su popkornais, ir aš trumpam net nuščiuvau.

Specialiai per visą seansą nėjau sėstis į salę, o sėdėjau ant laiptelių prie išėjimo. Iš 300 vietų salės išėjo tik septyni žmonės. Labai tuo džiaugiuosi. Iš pradžių, pamatę filmo pradžią, žmonės iš tiesų buvo šokiruoti, nes išvydo kažką, ko visai nesitikėjo. Bet paskui nutilo popkornų čežėjimas, jie pradėjo žiūrėti ir, man rodos, atrado kitokį kiną.

Analogiška situacija pasikartojo šiemet per festivalį „Žiemos ekranai“, ir tai yra labai džiugu. Manau, dauguma žmonių, kurie neišėjo iš šitų seansų, ateis ir į kitus festivalius, pasikeis jų požiūris į nekomercinį kiną apskritai.

- Kaip manote, ar nekomercinis kinas Lietuvoje tampa įprasta kultūros dalimi? Kodėl kaip tik pastaraisiais metais auga susidomėjimas „kitokiu“ kinu, nekomercine kultūra?

- Iš tiesų, aš nelabai fiksuoju, kada tas šuolis įvyko. Tiesiog anksčiau, man tik pradėjus dirbti kino srityje buvo vienokia situacija. Vėliau stebėjau, kaip į Lietuvą atėjo komercinė kino produkcija, daugiausiai iš Holivudo. Iš pradžių susidomėjimas ja buvo didžiulis. Galbūt tuo jau pasisotinta. Šiuo metu, mano supratimu, svarbiausia žiūrovams, o ypač – jaunimui – suteikti kuo daugiau informacijos ir kuo platesnio pasirinkimo galimybę. Aš visada akcentavau tai, kad Lietuvoje „bendras intelekto koeficientas“ yra labai aukštas. Mūsų jaunimo tikrai nereikia mokyti, jie patys ieško ir randa rimtus, gerus ir prasmingus dalykus.