Dar tame pačiame trečiajame dešimtmetyje ta pjesė buvo pastatyta Brodvėjuje, vėliau sukurti du filmai, kol 1975 metais darsyk, vėl kaip miuziklą ją „atgaivino“ choreografas Bobas Fose‘as (Bobas Fosas) ir „Čikaga“ susilaukė jau ir pasaulinio pripažinimo. Štai tokia ilga filmo, kuriuo kaip režisierius debiutuoja choreografas Robas Marshallas (Robas Maršalas), priešistorė.
Didžioji dalis žiūrovų ir kino kritikų, ypatingai JAV, filmą sutiko su itin didžiuliu entuziazmu, o tą entuziazmą vis labiau ir labiau stiprina jau gauti ir dar tik žadami apdovanojimai. Nemačius filmo, o tik žinant filme pasakojamą istoriją, toks entuziazmas gal ir galėtų stebinti: argi tokios jau retos istorijos apie meilę, pavydą ir žmogžudystes? Tačiau turint galvoje, kad čia sujungtas amerikiečių taip numylėtas miuziklas ir istorija, panaši į tokias, kokiose nuolatos dalyvauja visa Amerika (prisiminkite kad ir O.J. Simpsono ar Monicos Levinsky skandalus), per daug stebėtis nebetenka.
Du žanrus – miuziklą ir kriminalinę komediją – kino ekrane režisieriui pavyko susieti gana protingai ir vykusiai. Visas pamažu šou virstantis kriminalas vystosi pilkoje kalėjimo ir teismo salių kasdienybėje, o šokiai ir dainos gimsta vienos iš herojų, ambicingos nevykėlės Roxie (Roksi) (Renee Zellweger), blondiniškoje galvutėje.
Tačiau pagrindinė filmo tema nėra nepripažintos menininkės Roxie drama. Taip, šiek tiek isteriška blondinė Roxie nužudo savo meilužį todėl, kad šis jos „neiškėlė į žvaigždes“, kaip kad buvo žadėjęs, tačiau žvaigžde tapti ji dar turi progą ir po įvykdyto nusikaltimo. Svarbu nukonkuruoti kitas pretendentes ir gauti tinkamą advokatą. Pagrindinė jos konkurentė šioje istorijoje – kerinti šokėja ir dainininkė Velma (Catherine Zeta-Jones), lenkianti Roxie gabumais ir „padariusi“ ne vieną, o du lavonus.
Žvaigždėmis pagrindines filmo herojes padaro kaip marionetės valdomi žurnalistai. O valdo tas marionetes nė vienos bylos nepralaimėjęs advokatas Billy Flynnas (Bilis Flynas) (Richardas Gere‘as), už savo paslaugas imantis daug, bet pareiškiantis, kad „jei Jėzus būtų turėjęs tuos 5000 dolerių, apmokėti Baryy Flynno paslaugoms, ir jo reikalai galėjo pakrypti visai kitaip“...
Vertinant filmą galima, tačiau visiškai nebūtina, skaidyti jį į pasakojamą istoriją ir dažnai demonstruojamus „muzikinius numerius“. Tai susieta labai profesionaliai, perėjimai iš realybės į Roxie vizijas išties įspūdingi. Muzikai, kostiumams, operatoriaus darbui ir ypač choreografijai taip pat sunku ką nors prikišti.
Aktoriai irgi nusipelnė pagyrų, tačiau ne visi vienodai. Čia tikriausia žiūrovų nuomonės labiausiai ir išsiskiria. Gal dažniausiai linksniuojama aktorė Renee Zellweger ir nusipelnė pagyrų už pastangas, gal jos vaidmuo labai ir labai neblogas, tačiau tikrai ne viršūnė. Žymiai geriau nei ji filme atrodo Catherine Zeta-Jones, nors ir rodytųsi, kad dabar jau liauna Zelwerger figūra ir labiau tinka strapaliojančiai šokėjai. Šokantis ir dainuojantis Richardas Gere‘as – kiek keistokas reginys, ypač kai jis tai daro vilkėdamas marškinėlius ir „šeimyninius“, tačiau priprasti galima, o už vaidybą jam verta netgi paploti. Įsidėmėtini ir visi antraplaniai filmo aktoriai, ypatingai – kalėjimo Mamą suvaidinusi puikiai dainuojanti ir šokanti „kūninga“ reperė Queen Latifah (Kvyn Letifa) ir Roxie vyrą, liūdnąjį klouną vaidinęs John C. Reilly (Džonas Si Reilis).
Pažiūrėti filmą išties verta, nors šimtaprocentinio malonumo gal ir neteks patirti: po keliolikos agresyviomis spalvomis ir veržlia choreografija alsuojančių šokio scenų ir visuotinės erzelynės galite šiek tiek nuvargti. Tačiau bent jau turėsite progą palyginti filmą su „Mulen Ružu“ ar „Šokėja tamsoje“ (nebūtinai rasite labai daug panašumų), o vėliau padiskutuoti, ar nusipelnė filmas vieno ar kito apdovanojimo. Juolab, kad „Žiedų valdovą“ jau regėjom, o „Valandos“ (irgi gausiai nominuotas filmas) jau skuba į mūsų kino ekranus.
