DELFI pristato: “Kvailių namai“

Filmas “Kvailių namai“ („Dom durakov“) Lietuvoje pristatomas ne vien todėl, kad tai dar vienas rusų filmas, kurį galima rodyti užsienyje ir uždirbti vieną kitą litą, bet ir todėl, kad jame pasirodo net trys lietuvių aktoriai ir lietuvių kalba jame irgi pasigirsta. Kažkokią lietuvišką frazę prataria smulkutė brunetė, kuri su savo snaiperiniu šautuvu priklauso Čečėnijos „banditams“ ir „šaudo neblogiau nei džigitas“. O ką, šaudyt mes nemokam?

Filmas pagrįstas tikra istorija, tiksliau, jos motyvais. Pirmojo Čečėnijos karo metu kažkokioj pasienio zonoje vykstant karo veiksmams likimo valiai yra paliekama psichiatrinė ligoninė, kuriai vadovauja lietuvis Vladas Bagdonas, o tarp pacientų matome brolius dvynius Baublius. Visus tris turėjome garbės matyti Nekrošiaus spektaklyje „Otelas“, ten juos pamatė Andrejus (ar, pasak Sauliaus Macaičio, Andronas - nežinia, kas teisus) Končialovskis ir pakvietė į savo filmą „Kvailių namai“.

Mūsų aktoriai rusų kine ne naujiena, bet „Kvailių namai“ vos netapo pretendentu į „Oskarų“ apdovanojimą (geriausio užsienio filmo kategorijoje) ir mes vos nepamatėme Vlado Bagdono Los Andžele, apdovanojimų ceremonijoje. Tokia proga nuteikia daugiau negu palankiai filmo atžvilgiu, o tai praverčia, nes bendrai gana įdomus ir ne be naujovių filmas kartais būdavo kiek ištęstas ar nenuoseklus, ar tiesiog nuobodokas. Bet tai gana lengvai pasimiršta ir iš kino teatro, greičiausiai, išsinešite gana optimistišką nuostatą tiek filmo, tiek lietuvių kino žvaigždžių ateities atžvilgiu.

Filmo žanras – tai gana pamėgta rusų kino režisierių tragikomedija. Joje yra ir juoko, ir ašarų, dažnai - vienu metu - o tai neva leidžia gerai pajausti Rusijos tikrovės (nes bendra filmo idėja, būtent apie ją ir būtent tokiam apibendrintam lygyje, kuris visada patiko įvairiems šios plačios šalies mąstytojams) absurdiškumą. Ligoniai hiper „pakvaišę“ ir tą supranti tik į juos pažiūrėjęs. Ligoninės personalas – tylintis, čečėniškų veido bruožų slaugas ir nuolat rūkanti senė; o jos direktorius - Vladas Bagdonas, geras dėdulė dideliais akiniais ir, matyt, nuo per dažno morfijaus naudojimo kiek mieguistom akim vadovauja kvailių būriui, gražiai derindamas ir kietą ranką, ir aštrų švirkštą, ir, pagaliau, iš širdies sklindantį tėvišką balsą.

Bet čia pasirodo čečėnai, jie ieško tvarsčių savo sužeistiesiems, paskui atvažiuoja rusai, kurie nori parduoti žuvusio čečėno kūną ir kartu nusipirkti „žolės“, tai vieni, tai kiti užgrobia pastatą, o kvailiai gyvena palikti savo globėjų ir, atrodo, pradžioje kiek susidomi aplinka, bet vėliau panyra į savo mažus rūpesčius. Rašo eilėraščius, groja akordeonu, mankštinasi, šnekasi, kartais švenčia, kartais liūdi. Gal kiek dažniau ir kiek intensyviau nei esame pripratę patys...

Filmas atskiruose epizoduose labai šiltas, su keliais gerais vaidmenimis, tarp kurių, žinoma, pagrindinės aktorės Julijos Visockajos herojė - be galo graži ir švelni mergina, ir taip pat Vlado Bagdono direktorius – keistas „senelis šaltis“. Filmas atvirai nekomercinis savo kalba, siužetu ir tema. Bet jam būdingas tragikomedijos lyrizmas atima iš kritiko visus šaltuosius ginklus ir palieka atvira širdimi priešais didelį Andrejaus Končialovskio tikrovės ekraną.