V.Bagdoną ir Baublius režisierius A.Končialovskis pamatė Eimunto Nekrošiaus režisuotame spektaklyje „Otelas", kai šis buvo rodomas Maskvoje.
Rusų eksploatuojamas mitas
Prieš keletą metų lietuvės snaiperės, tarnaujančios čečėnų būryje, veikė filme „Skaistykla". Jį sukūrė Aleksandras Nevzorovas, neigiamai pagarsėjęs televizijos filmu „Naši" („Mūsiškiai") apie 1991 metų įvykius Vilniuje.
Kitame daugiaserijiniame rusų filme jau nebetarnaujanti čečėnams lietuvaitė randa į ką taikliai pašaudyti ir taikiame gyvenime.
Kiek galėtų būti tiesos šiame lietuvės snaiperės, padedančios čečėnams, įvaizdyje? Kodėl jau daugiau nei dešimt metų nerimsta kalbos apie „baltąsias pėdkelnes", o pats įvaizdis tampa mitu?
Apie tai „Lietuvos rytas" kalbėjosi su Lietuvos pareigūnais, aktoriais, čečėnų atstovais, kultūrologais.
Vertina labiau už džigitą
„Kvailių namų" veiksmas vyksta per pirmąjį Čečėnijos karą, maždaug 1995-aisiais, beprotnamyje, atsidūrusiame pačiame karo centre. Čečėnų būrys užima psichiatrijos ligoninę. Ligoniai atsibunda visiškai vieni, be jokio medicinos personalo.
Čečėnai bando pagelbėti į koją sužeistai snaiperei, kuri kankinama didžiulio skausmo lietuviškai šaukia „Po velnių!". Būrio vadas bara savo karius, kad neapsaugojo snaiperės.
Ligonė Žana stebisi: juk ši sužeistoji - tik mergina. „Devuška iz Litvy pokruče džigita" („lietuvė mergina daugiau sugeba už džigitą"), - atšauna čečėnai.
Filmo pabaigoje, kai beprotnamį bando užimti rusų kariai, lietuvė snaiperė atbėgusi šaudo pro palatos langą ir nukaunama. Šis nedidelis vaidmuo įsiminė daugeliui Rusijos žiūrovų bei recenzentų. Reikšdami nepasitenkinimą, kad čečėnai filme vaizduojami kilnūs, o rusų kariai - amoralūs narkomanai, jie dažnai mini ir lietuvę snaiperę.
Sumanė po televizijos laidos
„Kvailių namus" A.Končialovskis pasakoja sumanęs 1995 metais, kai televizijos laidoje išgirdo pasakojimą apie konkrečią psichiatrijos ligoninę Čečėnijos ir Ingušijos pasienyje. Kai, artėjant kautynėms, medicinos personalas išsilakstė, pacientai sugebėjo savarankiškai organizuoti gyvenimą, sveikesnieji rūpinosi silpnesniaisiais, ir taip visi išgyveno.
Aktoriai norėjo protestuoti
Aktorius V.Bagdonas, rusų filme sukūręs beprotnamio vyriausiojo gydytojo vaidmenį, „Lietuvos rytui" pasakojo, kad pirmajame scenarijaus variante lietuvės snaiperės nebuvo. Ji atsirado po dviejų savaičių, kai sutartis jau buvo pasirašyta.
„Gal mums protestuoti ar kokį piketą surengti?" - klausė V.Bagdono broliai Baubliai. Aktorius ir pats kurį laiką buvo sutrikęs.
V.Bagdonas pasakojo, kad lietuvės snaiperės vaidmuo atsirado, kai kviestinė filmo žvaigždė -pasaulinio garso dainininkas Bryanas Adamsas (pagal scenarijų jį mato kliedesiuose pagrindinė veikėja) atvyko į Maskvą filmuotis su drauge - Švedijos aktore Sesilia Tomson. A.Končialovskis sukūręs vaidmenį ir jai.
A.Končialovskis ir jo brolis Nikita Michalkovas vadina save Gediminaičiais. Tai viena kilmingiausių Rusijos aristokratų atšakų, kildinanti save iš Gedimino sūnų. Taigi snaiperės tautybė neturėtų būti pasirinkta atsitiktinai.
Išmoko keiktis taisyklingai
Filme švedų aktorė keikiasi lietuviškai beveik be akcento: „Po velnių! Po velnių!" kartoja ji, kai ant atviros žaizdos užpilamas kone visas flakonas odekolono.
V.Bagdono žiniomis, tarti lietuvišką keiksmažodį aktorę galėjo išmokyti režisieriaus asistentė - Lietuvos pilietė, šiuo metu gyvenanti Minske. Pats V.Bagdonas su aktore nesusitikęs, nes jie filmavosi skirtingu laiku.
„Jei lietuviai tarnauja prancūzų legionuose, kodėl negali būti lietuvių snaiperių ir Čečėnijoje?" - svarstė aktorius apie personažo realumą.
Broliai Baubliai, filme vaidinę psichikos ligonius Bidiką ir Buką, „Lietuvos rytą" tikino, kad lietuvė snaiperė - tik režisieriaus išmonė. Iš pradžių broliai net baiminęsi, kad už dalyvavimą kuriant filmą Lietuvoje juos gali užsipulti ultrapatriotai. Vėliau jie pasižiūrėję turguje įsigytą filmo vaizda-juostę ir nusiraminę. Pasak jų, filme čečėnai pavaizduoti visai kitaip, nei įprasta Rusijos filmuose. Tai - kilnūs ir geri žmonės.
Broliai filmavosi kartu su čečėnų aktoriais, su kai kuriais susidraugavo. Jie stebėjosi, jog čečėnai apie Lietuvą žino tik viena: „Jūsų sostinė Ryga".
Pareigūnai neturi informacijos
„Lietuvoje gerai žinomi visi asmenys, kurie turi snaiperių pasirengimą ir reikiamą kvalifikaciją", - „Lietuvos rytui" aiškino krašto apsaugos viceministras Jonas Gečas. Jis neturįs nei oficialios, nei neoficialios informacijos apie lietuves snaiperes, neva dalyvaujančias čečėnų kovotojų būriuose.
Užsienio reikalų ministerijos spaudos skyriaus vedėja Daiva Rimašauskaitė „Lietuvos rytui" perdavė, kad ministerija oficialiai nėra gavusi nė iš vienos užsienio žinybos jokios informacijos arba paklausimo apie lietuvių moterų dalyvavimą Čečėnijos kare.
Propagandinės informacijos, pasirodančios Rusijos žiniasklaidoje, ministerija nekomentuoja. Ar verta daryti pareiškimą dėl „Kvailių namų", būsią sprendžiama tik tą filmą pamačius. Čečėnijos prezidentas Aslanas Maschadovas radijo stočiai „Svoboda" yra pareiškęs, kad pirmajame Čečėnijos kare dalyvavo 2-3 lietuviai, vienas lenkas, 12 ukrainiečių, 80 arabų, 5-6 kabardinai ir daug ingušų.
Šiuo metu žinoma tik apie vieną žuvusį lietuvį, kovojusį čečėnų būriuose. Linas Vėlavičius žuvo prie Arguno 1995-aisiais.
Kovotojai vadina nesąmone
Aminat Saijeva, neoficiali Čečėnijos atstovė Lietuvoje, „Lietuvos rytui" paneigė, kad Čečėnijoje kada nors kovojo snaiperės iš Lietuvos. Ten nebuvę snaiperių ir iš kitų šalių, tik čečėnės, o ir jų buvę nedaug.
A.Saijeva pačioje Čečėnijoje specialiai domėjusis, kiek gali būti pagrįsta legenda apie „baltąsias pėdkelnes" (taip vadinamos ten neva sutiktos snaiperės iš Baltijos šalių, dažniausiai lietuvės). Jokios kitos reakcijos kaip juokas iš čečėnų kovotojų negirdėjusi.
Vyrų manymu, kariauti apsirengus baltai - absurdiška. Balta spalva matoma iš tolo, o snaiperės turi maskuotis. Jau nekalbant apie sumaištį, kurią tarp karių sukeltų tik pėdkelnėmis apsitempusi moteris.
A.Saijeva spėja, kad greičiausiai pėdkelnėmis rusai vadina aštuntajame dešimtmetyje buvusias labai madingas tampres (moteriškas kelnes iš tampraus audinio), kurių buvo ir baltų. Šis drabužis seniausiai išėjo iš mados, tačiau „baltųjų pėdkelnių" įvaizdis gajus iki šiol.