„Muzika, suradusi mus”
Šio filmo režisierė Kirsten Sheridan yra garsaus airių kino veterano Jimo Sheridano (filmų „Mano kairė koja“, „Tėvo vardu“ autoriaus) duktė. Jos sesuo – pripažinta rašytoja Naomi Sheridan. Tokioje kūrybingoje šeimoje subrendo Kirsten. „Muzika suradusi mus“ yra antrasis jos vaidybinis filmas. Jo žanrą galima vienareikšmiškai apibrėžti - melodrama.
Kas sudaro jos pagrindą? Gerai panagrinėję siužeto schemas, randame užslėptą siurprizą. Scenaristai nusprendė naujai perskaityti jau minėto Čarlzo Dikenso populiarų romaną „Oliveris Tvistas” ir perkelti jo pagrindinę siužetinę schemą į šių dienų Ameriką.
Pagrindinis filmo veikėjas, 11-os metų berniukas Evanas, pabėga iš vaikų namų ir atvyksta į nepažįstamą Niujorką. Vienišas, namų neturintis ir savo tėvų nepažįstantis Evanas pradeda groti gatvėse, kur į jį dėmesį atkreipia ir priglaudžia kaubojiškai pasipuošęs keistuolis Maxellas „Burtininkas“ Wallace.
Berniukas turi įgimtą sugebėjimą išgirsti muziką gamtoje arba įprastuose miesto garsuose, o paskui išbarškinti melodiją gitaros stygomis ir mikliai sukurti žodžius dainoms. Kai Burtininku (“Wizardu“) pravardžiuojamas vyriškis pastebi neįprastą mažojo muzikanto talentą, tai pakrikštyja jį Augusto Rašo (taip skamba ir originalus filmo pavadinimas “August Rush”) sceniniu pseudonimu, padeda organizuoti koncertus ir nusprendžia pasinaudoti netikėtu bilietu į finansinę sėkmę. Kaubojus „Wizardas“ nedviprasmiškai atkartoja Č.Dikenso Feidžino personažą.
Jis taip pat yra smulkus sukčius, vagišius, išnaudojantis po savo sparnu savaip globojamus benamius vaikus. Aktorius Robinas Williamsas, be kurio neapsieina nė viena su vaikais susijusi melodrama ar komedija visai šeimai, pateikia mums šiuolaikinį Feidžiną – vieną iš labiausiai aktorių geidžiamų charakterių. Robino Williamso personažas bastosi po XXI amžiaus Niujorką, bet jo esmė panaši, kaip ir anksčiau suvaidinto Feidžino. Tai savo gyvenimo nerealizavęs valkata ir sukčius, kuriam nejauti vienareikšmės antipatijos.
Klasikinėse „Oliverio Tvisto” ekranizacijose buvo apstu įdomių antraplanių personažų, tačiau pats Oliveris buvo gana blankus. Jis tebuvo tik vargšas našlaitis, kurio akimis rodomas pavojų kupinas įvairus pasaulis. Filme „Muzika, suradusi mus” – viskas atvirkščiai. Pagrindinis dėmesys skirtas jaunajam Evanui, Oliverio Tvisto tradicijų tęsėjui.
Jis toks pat nuostabus nuskriaustas vaikas, kuriam finale lemta nugalėti visus vargus ir vis dėlto rasti savo giminę bei namus. Šiuolaikinėj Oliverio versijoj Evanas nėra absoliutus našlaitis. Jo tėvai egzistuoja. Prieš 11 metų magiško atsitiktinumo dėka Niujorke susitiko ir aistringą vienos nakties nuotykį patyrė rokeris iš Airijos ir virtuoziškai smuiku grojanti amerikietė.
Juos vaidina jauni ir žavūs aktoriai Keri Russell („Padavėja“) ir Jonathanas Rhys Meyersas („Lemiamas taškas“). Kadaise abu perspektyvūs jauni muzikantai išsiskyrė ir lygiai taip pat net neįtaria, jog turi sūnų, nes merginos tėvas (akt. Williamas Sadleris)… Toliau neverta išdavinėti siužeto paslapčių, nes jų filme nemažai, kaip ir Č. Dikenso romane. Kita kalba, kad jos nėra svarbiausios.
Pagrindiniai režisierės sėkmės koziriai yra dveji. Pirmasis – tai sparčiai progresuojantis vunderkindas Freddie Highmore'as, vienas iš labiausiai filmuojamų amerikiečių vaikų-aktorių („Niekados šalies beieškant“, „Čarlis ir šokolado fabrikas“, „Geri metai“, „Artūras ir minimukai“, „Spaiderviko kronikos“). Kitas – tai muzika, kuri tikrai nuostabi. Filmui ją kūrė „Grammy“ premijos laureatas Markas Mancina, o viso garso takelio kūrimui vadovavo patyręs kino kompozitorius Hansas Zimmeris. Neverta stebėtis, kad filmo garso takelis buvo nominuotas „Oskaro” premijai.
Filmo treileris:
„Šokis hiphopo ritmu. Gatvės”
Pirmiausia pasirodė filmas „Šokis hiphopo ritmu“ („Step up“), sėkmingai sujungęs klasikinį šokį su hiphopu. Jo režisierė Anne Fletcher užkariavo simpatijas puikiomis šokių kompozicijomis. Šiandien pristatomas jo pratęsimas „Šokis hiphopo ritmu 2. Gatvės“ orientavosi tik į naują modernų šokį ir priviliojo į kino teatrus žiūrovų, ypač jaunimo, minias.
Trumpai galima šitaip nusakyti abiejų filmų esminius skirtumus: pirmoje dalyje jo herojė siekia sužibėti akademinėje aplinkoje, pati atėjusi iš gatvės. Antrame filme – kitos aktorės vaidinama panaši mergina grįžta būtent iš tokios akademinės aplinkos į gatves, kad nugalėtų jose rengiamuose šokių konkursuose.
Maištingoji gatvės šokėja Andie (akt. Briana Evigan) įstoja į elitinę Merilendo meno mokyklą, bet jai sunkiai sekasi rasti savo vietą tarp gabių studentų ir pamiršti gyvenimo gatvėje dėsnius. Mergina atgauna pasitikėjimą savo jėgomis tik suviliojusi geidžiamiausią vaikiną Čeisą (akt. Robert Hoffmaną), kuris yra profesionaliausias šokėjas visoje mokykloje. Andi ir Čeisas pradeda treniruotis kartu ir, savaime suprantama, mes nuspėjame neišvengiamą meilės istoriją. Jie ryžtasi dalyvauti nelegaliame Baltimorės šokių čempionate „Gatvės“. Tai – karštas mūšis be jokių taisyklių, kuriame nugalės ištvermingiausia ir išradingiausia pora.
Tęsinį režisavo labai jaunas režisierius Jonathanas Chu. Pagrindiniams vaidmenims buvo parinkti kiti, taip pat jauni ir savo kartai daugiau žinomi žmonės. Trumpai tariant, ant kortos buvo pastatyta jaunystė, o ne patirtis. Jaunas režisierius suprato, kad jis kuria jaunatvišką muzikalų filmą – pramogą. Žodinę dramaturgiją pakeitė choreografija. Dialogai filme dalijasi su šokiais ekrano laiką maždaug po lygiai.
Tai protingas sprendimas, vietoj draminių galvosūkių geriau priverčiantis atsipalaiduoti drauge su simpatiškais personažais. Filmo trukmė neleidžia pavargti, o pagrindiniu filmo veikėju tampa garso takelis su Enrique Iglesias, Flo Rida, T-Pain, Missy Elliot melodijomis. Taigi, vėl mus paperka muzika. Tik šį kartą asistuoja kitam, svarbiausiam filmo veikėjui – moderniam šokiui.
Kiek jau buvo tokių meilės nuotykių, susijusių su šokių dvikovomis. Prisiminkime „Purvinus šokius“ ir jų pratesimą „Purvini šokiai – 2. Havanos naktys“. Tačiau mes nenustojame jų žiūrėti. Neveltui sakoma, jog šokis – tai žaisminga erotikos išraiška. Naujame filme mūsų laukia ne tik smagi muzika, bet ir tikrai erotiški, jauni ir plastiški kūnai. Jais galime džiaugtis ir jiems pavydėti. Arba iš jų pasimokyti.
Filmo treileris:
