Tema tradiciška - nusikalstamumas, - bet talentingas autorius jo paties ekrane beveik ir nerodo. Tiesiog svarstoma, kaip čia galėjo įvykti, kad šauni vaikinų (patį šauniausią, kuris buvo dar ir krepšininkas, vaidina Berlyne apsilankęs Edwardas Nortonas) ir merginų karta kažkaip susmulkėjo, nerado laimės, nors juose tebėra gyvi geria pradai, kadaise tiesiog klestėję. Naujas požiūris, visai vertas kokių nors premijų.
Tebegyvi priėmimo įspūdžiai
Prizų niekas nedalija už pavykusius priėmimus, nors lietuvių priėmimas, kurį trumpai minėjau aną kartą, buvusių svečių vis dar tebėra labai šiltai prisimenamas.
O juk vietinis kasdieninis žurnalas (tradicinio „Berlinale" nebeliko, jį pakeitė kosmopolitinis kratinys „Screen International") kaip tik šio priėmimo išvakarėse spausdino visai negražų anoniminį feljetoną. Klaidinant skaitytojus, rašyta apie miesto užkampį (o Lietuvos ambasada yra įsikūrusi kone prie paties Reichstago!).
Buvo įspėta nesėsti su nepažįstamais lietuviais į vieną taksi, matyt, tuo apeliuojant į plačiai garsėjantį neva kraugeriškumą, kad lietuviai gali linksmintis tol (kaip suomiai), kol „žemelė apsivers". Nors pastarasis teiginys tam tikro realaus pagrindo kartais ir turi, „Berlinalės" lietuvių priėmime viskas buvo saikinga.
Svečius ypač maloniai nustebino karštų patiekalų gausa, nes neseniai vykusiame tokiame kitos šalies renginyje tarp gėrimų kažkur palubėse plaukė vienišo oficianto ranka su padėklu, apkrautu retais sumuštiniais.
„Visi buvo sotūs, gerai nusiteikę, o todėl per tą vakarą nuveikiau kur kas daugiau nei per keletą dienų", - apibendrino įspūdžius viena prancūzų kino veikėja.
Apdovanojimai jau dalijami
Berlyno festivalyje jau skubama įteikti kai kuriuos neoficialius apdovanojimus. Amerikiečių įsteigtą Taikos premiją - už humanistinę visos kūrybos kryptį - dar prieš keletą dienų atsiėmė gerai žinomas ir Lietuvoje rusų režisierius Aleksandras Sokurovas.
Paprastai trumpo metražo juostos premijuojamos bendroje baigiamojoje ceremonijoje. Tačiau šiemet jos buvo paskelbtos jau praėjusį trečiadienį.
„Auksinis lokys" skirtas neišverčiamo pavadinimo slovėnų juostai „(A)torzija", pasakojančiai apie tuos nesenus laikus, kai Sarajevą karas visiškai atkirto nuo likusio pasaulio, o vienintelė landa, kuria ryždavosi judėti narsuoliai, tebuvo miesto oro uosto metro tunelis.
Dramatiška ,,(A)torzija" savaip atsvėrė sąmojingą ukrainiečių plastilininę animaciją, pelniusią „Sidabrinį lokį". Ji labai aktuali ir vilniečiams, mat vadinasi „Tramvajus Nr.9".
Tiesa, piliečiai, vagonėlyje tai susiplakantys į bendrą plastilino masę, tai vėl vargais negalais atgaunantys kai kuriuos turėtus individualius bruožus, važiuoja į depą, vadinasi, „į niekur". Tai įpina liūdnokų gaidų į šią įtartiną linksmybę.