- Ką Jūs pats manote apie šį filmą?
- Kol kas negaliu vertinti, nes nesu jo viso peržiūrėjęs. Vasarą buvau užsiėmęs persikraustymu į Vilnių, o pastaruoju metu visą laiką skyriau Panevėžio miesto šventei organizuoti.
- Kaip ryžotės vaidmeniui? Ar nesibaiminote nepalankių atgarsių? Ne dėl geresnės ar prastesnės vaidybos, o dėl politinio atspalvio.
- Aktorius ryžtasi kiekvienam vaidmeniui. Tai - jo tiesioginis darbas. Dėl politinio atspalvio... Skaitytojams norėčiau pasakyti: nesirūpinkite, ką vaidinu, jums turėtų rūpėti, už ką balsuojate.
Žinoma, žiūrovų valia filmo herojų sieti su realiu asmeniu. Pats jį sieju su scenarijumi. Kūriau personažą pagal scenarijų ir kreipiau dėmesį tik į jame minimus įvykius. Apie kokią nors kitą įtaką vaidmeniui negali būti ir kalbos.
- Kokias sunkiausias filmo scenas, akimirkas galėtumėte išskirti?
- Galiu pasakyti apibendrintai - buvo labai malonu dirbti su režisieriumi S.Vosyliumi. Jis profesionaliai padėjo man įveikti sunkesnius dalykus, susijusius su specialybės ypatumais. Režisieriaus nepažinojau, buvau tik matęs jo darbų. Pradžioje bendravome ilgais sakiniais, tačiau įpusėję filmavimą susikalbėdavome gestais, mimika. Sunkiau buvo dėl kasdieniame aktoriaus darbe retai pasitaikančių dalykų: politikų kalbos, specifinių terminų.
- Ar teko tiesiogiai bendrauti su Jūsų herojaus prototipu? Ar klausėte jo patarimų?
- Ne. Tačiau dirbu dar ir renginių vedėju, tad per juos esu bendravęs su visais Lietuvos prezidentais.
- Ar įdėmiai stebėjote R.Pakso kūno plastiką, manieras?
- Netiesiogiai visi Lietuvos gyventojai yra tai stebėję.
- Kaip vertinate R.Pakso asmenybę?
- Nenorėdamas įžiebti nereikalingų emocijų - žinau, filmą žiūrės tiek R.Pakso gerbėjai, tiek prieš jį nusiteikę žmonės, - atsakymą pasiliksiu sau. Nors mano vertinimą žino ir scenaristas V.Matulevičius, ir režisierius S.Vosylius.
- Ką galvojate apie prezidentinį skandalą? Ar tada sekėte įvykius?
- Galvoju viena. Kad tai, duokdie, nepasikartotų. Nenorėčiau atsidurti to žmogaus vietoje. Viso to kaina - pernelyg daug fizinių ir dvasinių išmėginimų. Išlaikyti dvasinę pusiausvyrą, ramybę tokioje situacijoje ir dar galvoti apie valstybę... velniška kaina.
- Kaip sekėsi pavaizduoti tą jausmų koliziją?
- Nemačiau filmo, todėl negalėčiau atsakyti, pavyko man ar ne. Laukiu premjeros. Filme vaidina tikri teatro metrai Albinas Keleris, Antanas Šurna, Arvydas Dapšys, Vytautas Tomkus. Teko stebėti ir jų svarstymus, ieškojimus, svyravimus. Tad ką jau kalbėti apie mane? O reakcija žiūrint filmą paprastai būna tokia: negali į save žiūrėti ekrane, nenatūraliai skamba balsas ir t. t.
- Kaip manote, ar "Pilotas" turės išliekamąją vertę?
- Taip... Latvijoje (juokiasi). Kodėl taip sakau? Jei Lietuvos žiūrovas galėtų atsiriboti ir žiūrėti šį filmą, kaip stebime Baltųjų rūmų intrigas, jis galėtų objektyviai jį vertinti. Tačiau taip neatsitiks: kažkas bus "už", kažkas - "prieš".
- Ar nebijote neobjektyvaus vertinimo?
- Pasikartosiu - atidžiau vertinkime kandidatus į Seimą. Atsiribodamas nuo politinio aspekto, galiu tik pasakyti, kad kiekvienas žmogus yra jautrus. Aktoriai - itin. Esu įsitikinęs, kad po premjeros įgysiu draugų, kurių man nereikia, ir priešų, kurių nenusipelniau. Tokia aktoriaus duona.
- Kurio asmens plojimą po premjeros labiausiai norėtumėte išgirsti?
- Ką čia paminėjus iš Holivudo? Norėčiau išgirsti visų prezidentus ir carus vaidinusių aktorių aplodismentus. Kalbant rimtai, noriu pabrėžti, kad visa filmo kūrybinė grupė dirbo profesionaliai, skyrė jam visus savo gebėjimus, žinias ir negailėjo laiko. Tad tikiuosi profesionalių vertinimų.
