Abu filmai buvo įvertinti „Oskaro“ premijomis, nominuoti Auksiniams gaubliams bei laimėjo daugelį kitų kino apdovanojimų, daugiausia už aktorių vaidmenis.
„TRAUKINYS Į JUMĄ “
Tai sumaniai modernizuotas vesternas, pritaikytas šių dienų poreikiams ir nufilmuotas panašiau į veiksmo filmą. Kita vertus, jame išsaugotos vertingiausios šio žanro ypatybės. Šis filmas yra nauja, to paties pavadinimo kūrinio versija – 1957-ųjų metų „Traukinio į Jumą“ variantas buvo trumpai rodytas ir tuometinės Tarybų Lietuvos kino teatruose, tad vyresniosios kartos žiūrovai jį galbūt dar prisimena.
Pirmąjį filmą pagal rašytojo ir scenaristo Elmore Leonardo tiesiog nuostabų apsakymą sukūrė jau miręs režisierius Delmeras Deivesas.
Kuklaus biudžeto kūrinys buvo įrašytas į pasaulinio kino klasiką ir patenka į geriausių vesternų dešimtukus. Kaip daugelis kitų panašių netikėtų mažo biudžeto šedevrų („12 piktų vyrų“, „Lygiai vidurdienį“), „Traukinys į Jumą“ nustebino savo originalia kamerine situacija. Viename kambaryje užsibarikadavęs sėdėjo sausrų iškankintas fermeris Benas Deivisas (akt. Van Heflinas) ir savimi pasitikintis plėšikų gaujos vadas Benas Veidas (akt. Glennas Fordas).
Fermeris saugojo plėšiką su vieninteliu tikslu – pasodinti jį į traukinį, 3:10 val. išvykstantį į Jumą, kurioje nusikaltėlio laukė teisingumas. Galiausiai, bijodami atjojančios Beno Veido gaujos visi teisingumo atstovai išsibėgiojo, ir Denui neliko jokių priežasčių saugoti pavojingą kalinį. Banditai net neabejojo, kad be jokio vargo išlaisvins savo vadą. Net pats Benas Veidas gailėjo savo sargybinio ir tarė jam į akis: „tu geras vyrukas. Aš sumokėsiu tau dvigubai daugiau, negu tau už mane pažadėjo.
Imk pinigus ir eik sveikas pas savo šeimą“. Visgi Denas neišėjo, pats nesuprasdamas, kodėl pareiga jam tapo brangesne už gyvybę ir galimybę išgelbėti savo šeimą nuo neteisingo skurdo.
Kurdamas naują „Traukinio į Jumą“ versiją, režisierius James Mangoldas atsisakė vien tik dramos gelmių ir kūrė prisitaikydamas prie šiandien privalomų veiksmo kino taisyklių. Tačiau gryno vesterno rėmai išliko, ir tai tapo filmo privalumu, nors Lietuvoje šis žanras menkai ištirtas ir suprantamas neteisingai kaip banalus kaubojų pasišaudymas.
Iš tikrųjų, vesternas labiausiai artimas grynajam mitui ir jame visada vaizduojama aiški ir stipri konfrontacija tarp gėrio ir blogo, svajonių ir lemties.
Jameso Mangoldo filme žymiai daugiau nuotykių ir antraeilių personažų, iš kurių labiausiai įsimena kino veterano Peterio Fondos vaidinamas Pinkertono seklys, egzotiškas banditas Čarlis Princas (akt. Benas Fosteris), žūtbūt siekiantis išlaisvinti savo vadą, ir fermerio Dano sūnus Bilis (akt. Loganas Lermanas). Filmas panašus į anksčiau matytą to paties režisieriaus kriminalinę dramą „Policininkų šalis“ (joje storuliu tapęs Sylvesteris Stallone taip pat iš paskutiniųjų tempė teisėtvarkos paieškomą žmogų).
Naujoji versija nepretendavo į geriausio meno kūrinio apdovanojimus, nes labiau siekė įtikti įvairių skonių žiūrovams. Pagrindine filmo ašimi išliko sargybinio ir kalinio duetas. Saugomo plėšikų vado vaidmeniui James Mangoldas pasikvietė charizmatišką australą Russellą Crowe (prieš tai, ačiū Dievui, atsisakęs Tomo Cruise).
Asmeniniame gyvenime Russellas Crowe toks pat prieštaringas, kaip ir jo herojus – gali duoti į snukį bet kam ir drauge sugraudinti nuoširdumu. Filme plėšikas Benas Veidas provokuoja tokius pat prieštaringus jausmus. Jis nuolat stovi gėrio ir blogio kryžkelėje, negailestingai žudydamas, tačiau pasiruošęs garbingam poelgiui ir stebinantis intelektu. Filmo pradžioje jo herojų apibendrina scena, kurią įsimins visi peržiūrėję filmą: Benas Veidas ramiai užmuša jo motiną įžeidusį agentą ir pasako įsimintiną frazę: „netgi piktadariai myli savo mamas“. Jis banditas ir drauge džentelmenas, galantiškai besielgiantis su moterimis.
Žymiai sunkiau susižavėti aktoriumi Christianu Bale, kuriam teko vaidinti pilką, gyvenimo užknistą vienakojį fermerį Daną Evansą. Jis negali išlaikyti savo šeimos, o jo sūnus Bilis vis labiau abejoja, kuo turėtų žavėtis: savo tėvu, atkakliai vykdančiu pareigą, ar patraukliu revolverio virtuozu Benu Veidu. Dar vaikas būdamas Christianas Bale vaidino tarybinėje rusų pasakoje „Mio, mano Mio“, o vėliau ekrane pasirodydavo visiškai skirtinguose amplua: stebuklingai suplonėjęs trileryje „Mašinistas“, susidvejinęs „Amerikos psichopate“, žmogaus šikšnosparnio kostiume „Betmanas: pradžia“.
Be jokios abejonės galima teigti, kad pagrindinis režisieriaus sumanymas ir buvo tame, kad šis neribotų gabumų aktorius per 2 filmo valandas pamažu pasivytų išoriškai labiau blizgantį Russellą Crowe. Ir filmo finale jiedu tampa viena visuma, siekiančia bendro tikslo (gal net Christianas Bale „pervaidina” savo partnerį Russelą Crowe). Belieka džiaugtis, kad ne tik šis puikus aktorių duetas, bet ir visas aktorių ansamblis gavo aukščiausius metų kino apdovanojimus ne vienoje kino šventėje.
Filmo treileris:
„MAIKLO KLEITONO SUKURTOJI TIESA“
Šis filmas primena kitą gerai amerikiečių įvaldytą žanrą – socialinį psichologinį detektyvą, t.y. filmus, kuriose atskleidžiama korupcija ir nešvarios intrigos didelių pinigų pasaulyje. Demaskuoti visas šias blogybes scenaristai dažniausiai patiki tokiam personažui, kuris pats yra pasimetęs, turi asmeninių problemų ir nėra nepriekaištingai švarus, yra dažnai kamuojamas vienatvės ir kurio asmeninio gyvenimo tikrai negalime vadinti labai nusisekusiu. Toks šiame filme yra Maiklas Kleitonas, kurį be jokių klaidų vaidina nuostabusis aktorius George Clooney.
Maiklas dirba teisininku Kenner, Bach & Ledeen korporacijoje. Firmoje jis žinomas kaip „machinatorius“, kurio darbas – nepastebimai „surišti galus“, sutvarkyti „slidžius reikaliukus“, bet būtinai išlikti šešėlyje. Jis drebia nemalonią tiesą į akis ir sutramdo nepamatuotus klientų lūkesčius. Nepaisant to, firmos klientai jį giria kaip puikų teisininką, o pats Maiklas save vadina „valytoju“. Niekas kitas nežino, kiek daug purvo jam tenka išmėžti paskui nesąžiningus valdininkus ir įstatymams nusižengusias korporacijas.
Maiklo bosas - Martis Bakas (jį vaidina visai neseniai miręs aktorius ir režisierius Sydney Pollackas), firmai jis vadovauja kartu su partneriu Arturu Edensu (akt. Tomas Wilkinsonas). Arturui Edensui vieną gražią dieną „pavažiuoja” stogelis ir apsaugos kameros užfiksuoja jį per automobilių stovėjimo aikštelę skuodžiantį absoliučiai nuogą.
Tai tikra katastrofa firmai, nes incidentas įvyksta svarbios bylos metu – kaip tik nagrinėjamas U/North kompanijai pateiktas ieškinys, kaltinantis dėl aplinkos taršos. Labiausiai Arturo Edenso, pagrindinio kompanijai byloje atstovaujančio advokato išsišokimas išgąsdina Karen Krauder (akt. Tilda Swinton). Jos karjera U/North kompanijoje tiesiogiai priklauso nuo bylos baigties. Karen žino, jog be genialaus advokato jie pražuvę. U/North kompanijos reikaliukai tikrai nebuvo švarūs ir, atkapstęs kažką demaskuojančio, Arturas Edensas, atrodo, nusprendė paviešinti šią informaciją.
Netekęs geriausio teisininko, Martis Bakas reikalą sutvarkyti paveda Maiklui. Maiklas jaučia, kad jo laukia viena bjauriausių bylų jo karjeroje, tačiau atsisakyti jis negali – bosas prigrasina finansinėmis sankcijomis. O Maiklas turi silpnybių, kurios nuolat tuština jo kišenę.
Galiausiai, išaušta diena, kai maži Maiklo kompromisai su sąžine įgauna visai kitą atspalvį. Maiklas supranta, kad jis priėjo kryžkelę – jam teks iš naujo pasverti „juodą“ ir „baltą“. Kad patikėtume herojų veiksmais, reikia labai tikslios aktorių vaidybos. Ir pro šalį ši neprašauna nė minutei. Sidney Pollackas (panašiai, kaip S. Kubricko „Plačiai atmerktose akyse“) vaidina žmogų vorą, meistriškai manipuliuojantį kitais.
Oskaru už geriausią antraplanį moters vaidmenį apdovanota Tilda Swinton suvaidino žūtbūt karjeros siekiančią moterį Karen Krauder. O, kaip ji daugeliui primins mūsų „šaunias“ veidmainiškas visuomenės veikėjas! Vien dėl to verta pamatyti šį filmą. Ir, galiausiai, Maiklą Kleitoną suvaidinęs Georgas Clooney tikrai nusipelnė Oskaro apdovanojimo, bet jo negavo tik dėl to, kad jam tiesiog neliko vietos dalybose. Šiame filme Georgas Clooney ekrane rodomas praktiškai nuolat ir jam tenka labai sunki aktorinė užduotis perteikti savo herojaus vienatvę ir liūdesį neteisingame pasaulyje.
Šalia jo taip pat nuostabų aktorinį talentą demonstruoja britas Tomas Wilkinsonas. Visas šis nuostabus aktorių kolektyvas leidžia pasigėrėti sumodernintu Sidnėjaus Liumeto tradicijų kinu, kuriame buvo puikiai derinama kriminalinė intriga, asmeninės dramos ir korumpuoto pasaulio paslaptys.
Filmo treileris:
