Reikia pasakyti, kad nepakeista nei pati filmo statymo formulė - šlietis kuo arčiau knygos, nei komanda – vaidina tie patys pagrindiniai aktoriai, režisavo tas pats režisierius.
Be abejo, šis tas pasikeitė. Visų pirma, per metus pasikeitė patys vaikai – jie stybtelėję ir nebe tokie vaikiškai apvalučiai. Antrojoje dalyje nebėra jokio reikalo pristatinėti pagrindinių veikėjų ir veiksmo vietos, todėl daugiau dėmesio skiriama nuotykiams ir specialiesiems efektams. Pastarųjų šioje dalyje tikrai žymiai daugiau ir jie įspūdingesni: skraidanti mašina, plėšrūniškas medis, tarsi iš neseniai matytų „Vorų“ atkeliavusi šių daugiakojų padarų gauja ir dar daug visko. Visa tai, be jokios abejonės, paliks įspūdį daugeliui žiūrovų.
Filmo kūrėjams galima priekaištauti, kad per tuos nuotykius kiek „pamirštami“ pagrindiniai filmo herojai vaikai. Akiniuotasis Haris Poteris (Daniel Radcliffe) jau tapęs savotišku charizmatiniu herojumi, tačiau jokių naujų niuansų ir pasikeitimų jo charakteryje nepastebima. Raudonplaukis Ronis (Rupert Grint) paverstas kvailokų grimasų rinkiniu, ir tai gan greitai pabosta.
Hermiona (Emma Watson), tokia simpatiška buvusi pirmojoje dalyje, antrosios dalies ekranizacijoje virtusi visiškai stereotipine stropuole mokinuke, tačiau pusę filmo ji kažkur „paslepiama“: ji yra arba sustingusi (tiesiogine šio žodžio prasme), arba uždaryta apleisto mergaičių tualeto kabinoje.
Tačiau mes galime džiaugtis tokiais veikėjais kaip nuskuręs namų elfas, maži melsvi skraidantys pikčiurnos ir cypiančios gėlės.
Dingo pora pirmojoje dalyje matytų personažų, tačiau matome ir keletą naujų, iš kurių ryškiausias - Kenneto Branagho vaidinamas blondinas mokytojas Gilderojus Lockhartas. Šis snobiškas personažas, visų mokinukių susižavėjimo objektas, turintis visus pop žvaigždės bruožus, tikrai puikiai įsilieja į filmą. Įdomu tai, kad šis vaidmuo siūlytas pačiam Hugh Grantui, bet jis nusprendė filmuotis kitoje juostoje.
Ši Hario Poterio nuotykių dalis vizualiai neabejotinai daug tamsesnė ir niūresnė, tačiau kartu joje daugiau labai savotiškų tolerancijos apraiškų: namų elfas panašus į kokį nors apskurusį pabėgėlį, tarp mokinukų nuolat šmėkščioja daugybė juodaodžių, siauraakių, raudonplaukių vaikų, žodžiu - rasių įvairovė, pagrindinis konfliktas šioje dalyje susijęs su mišriakraujais vaikais – tai yra tais, kurių vienas tėvų nėra burtininkas; tokia čia pasirodo esanti ir Hermiona.
Nepaisant smulkių trūkumų, filmas tikrai vertas, kad jį pamatytumėt ir įtrauktumėt į savo vaikų ar broliukų-sesučių Kalėdinių pramogų „programą“.
