„APSAUGOK MUS NUO PIKTO“
Publicistinė dokumentika nagrinėja aktualias temas, kurios jau savaime yra šokiruojančios, svarbios ir kelia visuomenės susidomėjimą. Autorių tikslas – padaryti taip, kad jų kūrinys nebūtų panašus į žinių laidą, turėtų aiškią formą bei kryptingą turinį. Skirtingai nuo televizijos laidų kūrybinių grupių, dokumentinių filmų kūrėjai darbui atlikti turi daugiau laiko žengti drąsiais žingsniais bei pakalbinti garsias asmenybes.
Nesvarbu, ar tai būtų valstybių prezidentai, ar serijiniai žudikai. Juk tokiomis priemonėmis galima ne tik papasakoti tikrus įvykius, bet atskleisti dar nežinomus jų užkulisius. Geriausiai mums žinomais publicistinės dokumentikos pavyzdžiais galėtų būti Auksinę Kanų filmų festivalio šakelę laimėjęs Michaelo Mooro darbai „Farenheitas 9/11“ bei Oskaro premija apdovanota „Nepatogi tiesa“, kurioje pagrindiniu pasakotoju buvo Amerikos eksviceprezidentas Alas Goras, taip pat šių metų „Kino Pavasaryje“ rodyta „11 valanda“, pasakojanti apie ekologinius pavojus.
Jeigu jums patinka tokio stiliaus pasakojimai, siūlome pažiūrėti ir filmą „Apsaugok mus nuo pikto“. Pradžioje viskas atrodo gana paprastai. Režisierė Amy Berg be jokių kompromisų ir labai tiesiai pasakoja mums istoriją apie katalikų kunigą tėvą Oliverį Ogreidį, kuris 1970 metais, keliaudamas iš vienos Šiaurės Kalifornijos parapijos į kitą, lengvai užsitarnavo tikinčiųjų pasitikėjimą ir pagarbą.
Jie nežinojo, kad Ogreidis buvo agresyviai nusiteikęs pedofilas. Naudodamasis žmonių naivumu ir aklu pasitikėjimu bažnyčios tarnais, jis tvirkino ir prievartavo vaikus tiesiog jų namuose vos ne tėvų panosėje. Kame filmo sensacingumas? Žinios ir televizija dažnai papasakoja apie tokias šventikų nuodėmes. Šio filmo autoriai pirmiausia parodo, jaudinančias asmenines žmonių istorijas, kurie išgyveno tokio išnaudojimo pasekmes.
Toliau nustebina autorių sugebėjimas ne tik surinkti ir priversti kalbėti visus nukentėjusius asmenis bei liudininkus. Istorijos vinimi tampa savanoriškas paties prievartautojo Oliverio Ogreidžio interviu.
Jie tokie atviri ir detalūs, jog pradžioje kelia nejaukią reakciją. Pamažu ryškėja, kaip gudrūs filmo kūrėjai, leidę nusikaltėliui atvirai išsikalbėti, piešia jo įvairiapusį portretą bei pateikia labai išsamią tokio blogai pagarsėjusio vyro veiksmų analizę. Taip filmas įgauna itin demokratišką formą. Niekas neskuba pasmerkti užkadriniais komentarais.
Tik amerikiečių demokratijos vaikai gali leisti laisvai išsisakyti niekadėjui ir vistiek finale rasti teisybę, nepalieka prievartautojui jokios užuojautos. Filmo pasakojimui vystantis, netikėtai atrandame kitą istorijos prasmę, tarsi netyčia iškylančią iš rodomų įvykių, pokalbių ir tardymų įrašų. Pasirodo, kad bažnyčia uoliai slepia panašius nusikaltimus.
Pedofilijos faktų daugiau, negu mes galime net įtarti, tačiau vyskupai, kardinolai ir net pati aukščiausioji jos valdžia jų neišduoda teisėsaugai. Visaip trukdydama tyrimams, ji iš esmės gina nusikaltėlius ir tokiu būdu sudaro pagrindą naujoms nelaimėms. Filmo tyrimas atveda mus iki Vatikano vartų ir sufleruoja šokiruojančias išvadas apie uždarą katalikų bažnyčios pasaulį ir jo istoriją.
Šis filmas – geras tiriamosios dokumentikos pavyzdys, kuomet už atrodytų paprasto įvykių fiksavimo stovi preciziškas autorių darbas, nepraleidžiantis jokių smulkmenų. Ne veltui „Apsaugok mus nuo pikto“ 2006-aisiais metais buvo nominuotas Oskaro premijai bei pelnė daug kitų tarptautinių prizų.
„TVIRTOVĖS APGULTIS“
Poilsiui nuo demaskuojančios publicistinės dokumentikos bei gerai pramogai toliau siūlome atrasti pažintinius filmus. Atrodytų, kad čia jau niekas nenustebins, nes nufilmuota jau matėme viską. Ypač prancūzai pasistengė ir Yvo Kusto pagalba parodė mums povandeninį pasaulį bei įvairių žemynų gyvūnus. Tie patys prancūzai bei kanadiečiai ir toliau garsėja dokumentiniais filmais apie gamtą.
Ir kuo toliau, tuo labiau šio žanro filmų patrauklumas yra ne tame, ką filmuoja filmo kūrėjai, o kaip tai mums pateikia išradingi kinematografai. Prisipažinsiu, niekada nemėgau vabzdžių, skruzdėlių, tačiau šį kartą pristatau filmą apie termitus! Afrikos savanos vidury, šešių metrų aukščio bokšto prieglobstyje pluša daugiau kaip milijonas termitų, kuomet juos netikėtai užklumpa katastrofa: tropinio lietaus potvynis užlieja tunelius ir ertmes, sukeldamas paniką ir chaosą.
Viskas nufilmuota Burkina Faso valstybėje. Egzotišką gamtą taip papildo naujausios kompiuterinės technologijos, jog net nejauti, kokiu būdu mums taip aiškiai vaizduojamos mikropasaulyje vykstančios dramos. Filmo kūrėjai šiam dokumentiniam reginiui netgi sukūrė scenarijų bei pritaikė vaidybinio kino žanrus, tad termitų istorijos pasakojamos su trilerio, katastrofų kino dramaturginiais elementais.
Į termitų pilį veržiasi kraugerės skruzdėlės – priešo kariai. Pilies gyventojai kovoja dėl išlikimo. Jų gyvenimas labai aiškiai sutvarkytas. Kiekvienas čia žino savo misiją, o pats termitų būstas panašus į fantastinį miestą su savo keliais, tuneliais, kambariais ir netgi karališkąja pora. Pilyje yra milijonai gyventojų (darbininkai, kareiviai, t.t.), ir visa ši bendruomenė parodoma kaip mums artimas žmonių visuomenės modelis. Tik žymiai tvarkingesnis, protingiau ir tikslingiau veikiantis. Duok dieve, kad žmonių visuomenė taip vieningai kovotų dėl bendrų išgyvenimo tikslų.
„Tvirtovės apgultis” – žiūroviškesnis už daugelį vaidybinių nuotykių filmų. Šis filmas priverčia susimąstyti apie mūsų žmogiškojo pasaulio kasdienybę. Daug kas čia labai panašu – žiaurumas, likimas, poravimasis, šeimos, bendruomenės kūrimas ir jos išsaugojimas. Kartu tai labai modernus kūrinys, kuriame sėkmingai pritaikyta naujausia filmavimo technika ir originalus pasakojimo būdas, kurio dėka mes galime pažvelgti labai detaliai į lig šiol dar taip nepasiektą mažųjų gyvių pasaulį.
Ir, įdomiausias atradimas yra tai, kad mes mažai kuo nuo jų skiriamės…
