Filmas „Raudonasis drakonas“ („Red Dragon“) yra pirmoji amerikiečių rašytojo Thomo Harriso trilogijos („Raudonasis drakonas“, „Avinėlių tylėjimas“, „Hanibalas“) dalis, kurioje pirmąsyk ir pasirodo Hanibalas Lekteris. Pagal šį pasakojimą 1986 metais režisierius Michaelas Mannas jau buvo susukęs filmą, pavadintą „Manhunter“, tačiau tąsyk didelio dėmesio ir šlovės jis nesusilaukė.

Kaip jau minėta, tokios šlovės sulaukė tik antroji trilogijos dalis „Avinėlių tylėjimas“. Logiška, kad po to ekranizuotas „Hanibalas“, apie kurį paprastai kalbama kiek mažiau: akivaizdu, kad filmas buvo žymiai silpnesnis. Panašu, kad „Avinėlių tylėjimo“ sėkmės istorijos nepavyks pakartoti ir „Raudonajam drakonui“.

Pasakojimas sukasi apie agentą Willą Grahamą (Edwardas Nortonas), kuris po to, kai sulaikė Hanibalą Lecterį, pasiima atostogas ir pabėga nuo visų pasaulio baisybių. Tačiau fiziškai ir psichologiškai traumuotas agentas neatsisako padėti tada, kai vėl ima siautėti dar vienas iškrypėliškos fantazijos maniakas.

Tam, kad sugebėtų rasti serijinį žudiką, pramintą Dantukų Fėja (Ralphas Fiennesas), jis nusprendžia pasikonsultuoti su kažkada jo paties į narvą pasodintu Hanibalu Lecteriu (Anthony Hopkinsas). Prasideda kačių ir pelės žaidimai tarp žudiko, FTB agento ir dar vieno į „pensiją“ išėjusio žudiko.

Neabejotinai mėgdžiojantis „Avinėlių tylėjimą“ „Raudonasis drakonas“ nėra toks pat įtaigus ir stiprus. Pavyko sukurti nebent tik tokį pat stipriai veikiantį garso takelį. Taip žiūrovų pamėgtas Hanibalas Lecteris čia pasirodo netgi šiek tiek „šeimyniškoje“ aplinkoje ir apsiriboja tik viena kita juodojo humoro persunkta fraze ar poelgiu ir taip praranda didžiąją dalį savo demoniškumo ir paslaptingumo.

Pagrindinė siužeto linija seka serijinio žudiko gaudynes. Istorijai dar net neįsivažiavus, tas serijinis žudikas pristatomas iš arti - su visais savo randais ir tatuiruotėmis bei paaiškinimais, kas gi tai jo vargšei galvelei atsitiko – viskas paprasta: vaikystės traumos ir nieko kito. Jokios ypatingos psichologinės painiavos ir mistikos šiame filme tikrai nėra.

Nepaisant viso puikių aktorių žvaigždyno ir atskirų, pakankamai ryškių vaidmenų, aktoriams nepavyko „susižaisti“. Na, perskaitė jie scenarijų, vaidina, stengiasi, tačiau kažkodėl jų vaidmenys ne itin „klijuojasi“ tarpusavy: nors FTB agentą vaidinantis Nortonas stengiasi įkūnyti psichologiškai nukentėjusią ir vėl su kenkėju susidūrusią auką, tačiau jis vis tiek virsta super agentu ir jokių kitų niuansų nebelieka. Jo kolegą vaidinantis Harvey Keitelis filme visiškai blankus ir „pasiklydęs“, na o Hopkinsas savo rolę išmokęs atmintinai, o ir erdvės vaidybai jam suteikta ne itin daug.

Kiek ryškesnis aktoriaus Ralpho Fienesso vaidmuo, nors jis ir atrodo kiek per daug simpatiškas jam tekusiam vaidmeniui. Aklą žudiko draugę vaidinanti Emily Vatson pasirodo puikiai, kiek tik jai leidžia gana ribotas vaidmuo.

Tad pagal visas trilogijos dalis pastatyti akivaizdžiai kokybiškai skirtingi filmai, istorijos pasakojimas pabaigtas, o apie paskutiniąją ekranizaciją, „Raudonąjį drakoną“ galima tarti: filmas, kurį žiūrėti galima, bet nebūtina.