Seimo nariai, valdininkai ir menininkai gerą valandą ginčijosi ne tik dėl šio kūrinio meninės vertės ir finansavimo galimybių, bet ir dėl paramos kinui apskritai, iš biudžeto skiriamų pinigų dalybų bei Kino tarybos pirmininko režisieriaus, prodiuserio Audriaus Juzėno darbams tenkančių lėšų.
Nufilmavo tik trečdalį juostos
Anot ŠMKK Kultūros pakomitečio vadovės Dalios Teišerskytės, apie filmo „Sibiro Madona“ kūrimą pradėta kalbėti prieš trejetą metų. Juo tikėtasi paminėti 60 metų, praėjusių nuo didžiojo Lietuvos inteligentų trėmimo 1948-ųjų gegužę, sukaktį.
Tačiau projektas įstrigo jau kelio pradžioje. Kūrėjams teko keletą kartų keisti scenarijų ir sukti galvą, iš kur gauti lėšų, nes Kino taryba jų paraiškos nepatenkino ir neskyrė nė lito.
„Sibiro Madonos“ sąmata siekia 2 mln. Lt. Pernai iš biudžeto juostai buvo skirta per 0,5 mln. Lt. Kadangi šių metų biudžete pinigų filmui neatsirado, 10 parlamentarų pasirašė kreipimąsi į premjerą, kultūros ministrą ir kelias institucijas, kad dar 1,5 mln. Lt būtų atseikėta iš nacionalinės patriotinio ugdymo programos, kurios biudžetas penkeriems metams siekia apie 52 mln. Lt.
Kaip posėdyje pasakojo I. Kurklietytė, į juostą jau investuota 560 tūkst. Lt, nufilmuota beveik trečdalis kūrinio: „Mano galva, mums sekasi neblogai – surinktas geras aktorių kolektyvas, aktyviai padeda Lietuvos kino studija. Kino kūrėjų kalba šnekant, jau „užfilmuoti“ vaikučiai. Jei užsitęs pinigų ieškojimas, masines scenas reikės perfilmuoti, nes vaikai užaugs. Aktoriai jau „įėję“ į vaidmenis, nuolat manęs klausinėja, kada bus tęsiamas darbas. Dabar svarbu kūrybiškai nesustoti“.
Režisierė taip pat priminė, kad istorinio filmo konkurse „Sibiro Madona“ liko trečia, pralaimėjusi tik tokiems projektams kaip „Žalgiris“ ir „Margiris“.
Pirmiau – darbas, paskui – finansavimas?
Savo ruožtu A. Juzėnas teigė, kad Kino taryba projektus, vertus finansavimo, atrenka pagal tam tikrus kriterijus, vertindama juos visų prašymų kontekste ir atsižvelgdama į finansines galimybes.
Režisierius sukritikavo „Sibiro Madonos“ kūrėjus – esą jie, pradėdami darbą, turėjo pernelyg mažai pinigų ir nebuvo užsitikrinę tolimesnio finansavimo. Pavyzdžiui, Vokietijoje pinigai iš biudžeto esą skiriami tik projektams, kurių iniciatoriai patys surenka bent 60 proc. sąmatos.
„Inesa turėjo 17 proc. lėšų ir avantiūristiškai paleido pinigus į apyvartą, - kalbėjo A. Juzėnas. Ji neturėjo finansinio tęstinumo, ne laiku startavo su nekritine mase pinigų. Projektas aktualus, reikia tokio filmo, bet esamoje situacijoje reikia galvoti, kaip nutiesti tiltą. Kaip galite pradėti statyti namą ir laukti, gal vėliau uždirbsite pinigų“.
„Audriau, tu pats buvai įstrigęs su „Getu“. Reikia nesišvaistyti lėšomis, nešvaistant energijos ambicijų karui“, - dar prieš šią repliką I. Kurklietytė priminė kolegai ilgokai kurtą vaidybinį filmą.
Į menininkų ginčą įsiterpęs konservatorius Julius Domarkas, anksčiau pats dirbęs teatro režisieriumi, negailėjo priekaištų A. Juzėnui: „Jūs negirdite techninių dalykų – juk filmuojami vaikai užaugs. Mane tai gąsdina kaip profesionalą“. Anot parlamentaro, šiandien būtų neracionalu „stabdyti projektą finansiškai“.
Posėdyje dalyvavę Seimo nariai, daugiausia – Tėvynės sąjungos frakcijos atstovai, vienas per kitą aiškino, kad būtina užbaigti filmo, kuriame pasakojama apie vieną Lietuvos istorijos tarpsnį – tremtį, kūrimą.
„Jei ekspertai protegavo „Nuodėmės užkalbėjimą“, tai atsiprašau“, - pagal Jurgos Ivanauskaitės kūrinių motyvus pastatytu režisieriaus Algimanto Puipos filmu piktinosi konservatorė Vincė Vaidevutė Margevičienė. Ji teigė neturinti nieko prieš šios rašytojos kūrybos įamžinimą, tačiau filmas esą turi būti rodomas jei ne su ženklu S, bent su N-14.
Audroniaus Ažubalio manymu, pinigus reikėtų skirti ne naujiems, o jau pradėtiems filmams: „Jokiame pastate nekalbama apie įsigijimą, jei nebaigtas remontas. Negali būti „dolgostrojų“ (rus. „užsitęsusių statybų“).
„Darysiu viską, kad tas filmas išvystų dienos šviesą“, - pažadėjo D. Teišerskytė.
Juostą apie tremtį pakviestas sukti ir A. Juzėnas
V. V. Margevičienė citavo Kino tarybos narių pasirašytą laišką kultūros ministrui, kuriame jie kritikavo „Sibiro Madoną“ dėl „paviršutiniškų sprendimų“. Filmo scenarijus iš pradžių esą buvo pateiktas net be pabaigos.
„Tai įžeistų tą Golgotą praėjusius žmones“, - įsitikinę Kino tarybos nariai.
Finansavimo filmui reikalaujantys politikai ir menininkai piktinosi, kad paramos iš biudžeto sulaukė kita juosta apie tremtį – „Ekskursantė“. Pernai Kino taryba skyrė lėšų parengiamiesiems šio filmo darbams. Tuomet kaip režisierius buvo pristatomas Gytis Lukšas, tačiau vėliau, jam atsisakius šio darbo, „Ekskursantę“ ėmėsi kurti pats A. Juzėnas.
Kino taryba buvo rekomendavusi skirti pinigų ir juostos gamybai, tačiau kilus pasipiktinimo bangai dėl filmų finansavimo jie kūrėjų taip ir nepasiekė. Šiuo metu esą abejojama, ar „Ekskursantė“ apskritai bus kuriama.
Beje, kai kurie kino kūrėjai neseniai pareiškė, jog patariamojo balso teisę turinčios Kino tarybos pirmininkas A. Juzėnas painioja viešuosius ir privačius interesus, mat esą proteguoja savus projektus.
Anot režisieriaus Emilio Vėlyvio, 50 tūkst. Lt parengiamiesiems darbams iš Kultūros ministerijos gavusį filmo „Diemedžiu žydėsiu“ projektą pateikė viešoji įstaiga „Didžiųjų motinų studija“, kuri priklauso A. Juzėnui ir kūrė vaidybinį filmą „Getas“. Įtarimų jam sukėlė ir kai kurie kiti projektai, susiję su Lietuvos nepriklausomų kino prodiuserių asociacijos deleguotu A. Juzėnu.
Filmo centre – meilės istorija ir paveikslas
Vasarį pradėta filmuoti psichologinė drama, kurios centre – jaunų žmonių meilės istorija, „Sibiro Madona“ yra paremta tikrais faktais. Į lagerį patekusio studento istorijos scenarijų sukūrė rašytojas Sigitas Parulskis, filmo prodiuseris – Vytautas Vilimas.
Pagrindinius vaidmenis filme atliks dainininkas, televizijos laidų vedėjas Marijonas Mikutavičius ir jaunos perspektyvios aktorės Benita Vasauskaitė bei Toma Vaškevičiūtė.
Istorijos pradžia – 1941 m. birželio 14 d. ir siaubingas Kremliaus projektas, pagal kurį numatytas 21 tūkst. 214 lietuvių įkalinimas Sibiro gulaguose.
Kitas filmo leitmotyvas – paveikslo „Sibiro Madona“, nežinomo tremtinio sumeistrauto iš konservų skardinių ir dabar saugomo Čikagoje, lietuvių jėzuitų koplyčioje, klajonės. Kol pasiekė Čikagą, šis paveikslas keliavo per Teheraną, Libaną.
