„MTV Lietuva“ kūrybos direktorius Tomas Ramanauskas nepyksta, kai jį vadina kino maniaku. Jo namai užversti vaidybinių juostų kopijomis. „Kiekvieną savaitę nusiperku bent vieną DVD“, – tikino kinomanas.

Per parą peržiūri 7 DVD

T.Ramanauskas neilgai studijavo „Kino pavasario“ repertuarą. „Jau žinau, ko vertas vienas ar kitas filmas. Juostą rinkitės ne pagal tai, kiek jis pelnė apdovanojimų“, – sakė žinomais vardais ne kartą nusivylęs vilnietis.

Jis rekomenduoja nueiti į dokumentinę juostą „Heima“ apie islandų muzikos grupę „Sigur Rós“. Esą tai puikus pavyzdys, kaip galima sukurti kitokį filmą apie šalį. Jį suintrigavo ir istorija apie paauglį, kuris tapo žmogžudžiu, juostoje „Riedlenčių parkas“. „Domiuosi ne tik Lietuvos naujienomis. Seku Amerikos, Europos populiariausiųjų sąrašus“, – kalbėjo kasdien bent pusvalandį kinui skiriantis vienas „MTV Lietuvos“ vadovų.

29-erių kino gerbėjas su nostalgija prisimena laikus, kai peržiūrėdavo 6 ar 7 filmus per parą. „Dabar daugiau dirbu. Kartą Kanų kino festivalyje lenktyniavome su kino kritiku Edvinu Pūkšta. Greitai supratau, kad nepasiseks jo pavyti“, – prisiminė praėjusiais metais dvi savaites Kanuose atostogavęs vilnietis.

„Nemėgstu lengvai nuspėjamų veiksmo filmų. Keistas ir melodramos žanras, kuris dažnai slepia banalumą“, – pašnekovas kinomatografų darbus renkasi atidžiai. Kai sudomina, tą patį filmą gali žiūrėti kelis kartus.

Mėgsta kino klasikus

Filmų maniakus iš vėžių išmuša kukurūzų spragėsių kvapas ir per seansą laidomos kvailos replikos. „Tokiems žmonėms reikėtų užtrenkti duris. Bet tenka susitaikyti su kolektyvinio žiūrėjimo taisyklėmis“, – kalbėjo „MTV Lietuvos“ kūrybos direktorius.

Kai pavargsta nuo minios ir Holivudo šedevrų, T.Ramanauskui atgyja nostalgija senajam kinui. Jo DVD kolekcijoje puikuojasi kino veterano Alfredo Hitchcocko filmų rinkinys, Woody Alleno, Luiso Buñuelio ir kitų kūrėjų darbai. Jis lentynoje parodo ir mėgstamiausią filmą – Federico Fellini kūrinį „8 1/2“. „Negalima neigti klasikos, nes ji ne veltui taip vadinama. Tačiau būna ir gerų naujų filmų“, – sakė Tomas. Paskutinis filmas, kuris sudomino mėgėją, – šių metų „Oskaro“ laimėtojas „Šioje šalyje nėra vietos senukams“.

Jis liūdnai konstatuoja – lietuviai šioje srityje žengia vėžlio žingsniu. „Iki šiol geriausias filmas lieka „Velnio nuotaka“, patinka ir Kristijono Vildžiūno darbai. Paprastai visi skundžiasi mažu biudžetu. Tačiau paaiškėjo, kad ne pinigai svarbu. Tarkime, britai ar skandinavai išleidžia mažai, o pastato tikrai dėmesio vertus filmus. Neturime geros sce-naristų mokyklos“, – T.Rama-nauskas nurodė, ko reikia lietuviško kino renesansui.

Dvidešimt valandų montažo

Vadybininku dirbantis A.Merkevičius dažniausiai peržiūri paties nufilmuotus vaizdus. Kai prieš dešimtmetį sukūrė pirmą filmą apie bendrakursius, nenujautė, į kokią avantiūrą įsivėlė. „Iš kurso draugų išgirdau labai daug gerų atsiliepimų, o keletas merginų susigraudino“, – prisiminė sentimentalius momentus režisierius mėgėjas.

Kai A.Merkevičius suprato, kad jam reikia susipažinti su profesionaliu montažu, užsirašė į Vilniaus dailės akademijoje organizuojamus vaizdo meno kursus. „Išmokau gudrybių. Patirties semiuosi ir žiūrėdamas dokumentinius filmus, rusų klasiką ar televizijos žinių laidas“, – sakė Aidas, atidžiai stebintis operatorių darbą.

Filmuoti jis gali ir visą parą, tačiau didžiausias džiaugsmas laukia namie – prie kompiuterio. „Pusvalandžio filmą kartais montuoju 10 dienų ar dvi savaites. Kai prisėdu, neskaičiuoju išgertų kavos puodelių. Kartą nuo kėdės nepakilau dvidešimt valandų“, – prisiminė miegą užmirštantis kultūros vadybininkas.

Apimtas įkvėpimo jis nė nepastebi, kaip iš mėgėjo kamera užfiksuotų vaizdų gimsta metaforomis ir simboliais praturtintas filmas.

Pasikliauja sūnaus patarimais

Ar žmona nepriekaištauja, kad vyras mažai dėmesio skiria šeimai? „Gal priprato...“ – svarstė pašnekovas. Norėdamas pasitikrinti, ar filmas vykęs, vilnietis nesikreipia į kino ekspertus. „Parodau savo septynmečiui sūnui. Jei jam patinka, patiks ir kitiems. Jis užaugo žiūrėdamas mano filmus – visada pasako, kas įdomu, o kas nuobodu“, – kalbėjo A.Merkevičius, prie filmavimo kameros pratinantis sūnų.

Šeima ne kartą tapo A.Merkevičiaus filmų herojais. Jis neatsisako pagelbėti ir savo bičiuliams.

„Draugei prieš porą metų sukūriau pusvalandžio filmą apie merginą, kuri rengėsi tekėti. Mergvakaris vyko „Lietuvos“ kino teatre. Tada pirmą kartą mano darbas rodytas didžiajame ekrane“, – džiaugėsi režisierius mėgėjas.