Tai filmas “Blanša”, kurio režisierius - ex roko dainininkas Bernie Bonvoisinas. Tai tik trečiasis šio režisieriaus darbas, tačiau jam jau pavyko prisivilioti į savo filmą keletą prancūzų kino žvaigždžių. Tiesa, antraplaniams vaidmenims.

Šiokių tokių paralelių tarp “Vilko brolijos” ir „Blanšos” tikrai rasite. Kadangi abiem atvejais veiksmas vyksta daugiau mažiau panašiu laiku, XVII – XVIII a., be to, šito reikalauja ir žanras, nieko nuostabaus, kad filmuose daug, be jokios elegancijos ir su pasimėgavimu žudoma. Tiksliau – daug ir su pasimėgavimu visų tų žudynių rodoma.

Ir „Vilko brolijoje“, ir „Blanšoje“ kilmingieji pilni visokiausių perversijų ir nesibodi skersti nekilmingųjų, kurie parodomi kaip vientisa smirdinčių prasčiokų minia. Su viena kita išimtimi.

Tačiau čia visos paralelės ir baigiasi. Nepaisant kai kurių trūkumų, „Vilko brolija“ buvo ritmingas ir logiškas, be to, pakankamai intriguojantis pasakojimas, su nuostabiu bloguoju Vincentu Casseliu priešakyje.

To labiausiai ir pasigendama „Blanšoje“ – ritmingo ir intriguojančio pasakojimo. Galbūt galima šį filmą traktuoti kaip parodiją, besityčiojančią iš visų istorinių filmų ir vesternų, tačiau tada jis - nuobodi parodija, kur įdomios viso labo kelios scenos ir dialogai.

Filme pasakojama istorija nėra itin nauja: kažkada buvo išžudyta didikų šeima, tačiau liko gyva maža mergaitė, kuri tapusi gražia jauna moterimi nori atkeršyti savo tėvų žudikams. Su plėšikų gauja ji siautėja po apylinkes, kol garsas apie jos žygius pasiekia kardinolą (kuris ir yra didžiausias nusikaltėlis – nuo pat pradžių tai jokia paslaptis), karalių ir karalienę. Taip atsiranda šiokių tokių paralelių su Žanos d‘Arc ir Tado Blindos istorijomis.

Kiek įdomiau yra tai, kaip režisierius parodo rūmų gyvenimą. Kardinolas-žudikas Mazarinis užsiima narkotikų kontrabanda: iš Kolumbijos narkotikų kartelio jis perka miltelius, pompastiškai vadinamus „Velnio milteliais“, kuriuos su karaliene ir būsimu Liudviku XIV-uoju linksmai šniaukščia. Nuo tų miltelių, kurie, turėtume suprasti, yra rausvas kokainas, herojams parausta nosys ir visa tai pakankamai linksmai atrodo.

Geriausios filmo scenos ir yra būtent tos, kuriose pasirodo šita pakvaišusi trijulė: Liudvikas XIV-asis išdykauja su trimis kekšėmis, o kardinolas linksminasi su karaliene. Visas šitas raudonnosių šėlsmas pasiekia kulminaciją, kai jie pakaria paskalas apie rūmus skleidžiančius kunigaikštį ir kunigaikštienę.

Pagrindinį, Blanšos vaidmenį sukūrė jauna prancūzų aktorė Lou Doillon, aktorės ir dainininkės Jane Birkin dukrelė, manekeniškos figūros, tačiau abejotinų aktorinių sugebėjimų mergina. Ko gero logiška, kad pagrindinis vyriškas vaidmuo atitenka tam, kuris įsimylį Blanša. Tačiau tą įsimylėjėlį suvaidinęs Roschdy Zem filme pasirodo kaip blankus šešėlis.

Nieko keisto, kad antraeilių vaidmenų atlikėjai “tempia“ visą istoriją. Karalienę suvaidino Carole Bouquet, vaidinusi pas tokius režisierius, kaip Bunuelis, Blier ar Leconte‘as, kardinolą Mazarinį – Jeanas Rocheforas, neseniai matytas filme „Užsitrenkęs iš vidaus“, būsimą Liudviką XVI – José Garcia, vaidinęs „Melagyje 2“; tiesa, tai ne patys geriausi pastarųjų dviejų aktorių vaidmenys. Epizodiškai filme pasirodo ir pats Gerardas Depardieu, tiesa, greičiau, kaip savo paties parodija.

Šaltinis
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, tradicinėse žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją