Nors filmas pasakoja apie 2 milijonų dolerių medžioklę, jame atsispindi ir JAV visuomenės gyvenimas. Brolių Coenų „Šioje šalyje nėra vietos senukams” tapo „Oskarų“ apdovanojimų lyderiais, pelniusiais net keturias statulėles.
Laikas pavijo Teksasą
Filmas prasideda šerifo Edo Tomo Bello pasakojimu už kadro, o prieš žiūrovą atsiveria bekraščiai Teksaso kalnai ir dykynės. Senstantis Bellas pasakoja apie laikus, kai pradėjo dirbti šerifu, ir ištaria: „Mane visada žavėjo tos senos istorijos“.
Šie žodžiai nuskamba kaip pirmoji užuomina apie praėjusius laikus. Rogerio Deakinso plačiaekranė kamera be žodžių perteikia Bello ką tik išsakytą jausmą. Deakinsas parodo Teksaso kraštovaizdį kaip atšiaurų ir nesvetingą kraštą, kur laikas pavijo kaubojus ir šerifus. Deakinsas pelnytai pristatytas geriausios kinematografijos „Oskaro“ akademijos nominacijai. Meistriška kinematografija ir minimalus kino muzikos panaudojimas įrėmina šį intensyvų filmą, kuris kartais virsta tikru trileriu.
”The Last Man Standing”
Llewelynas Mossas medžioja antilopes. Jis paleidžia šūvį, tačiau nepataiko. Žvelgiant pro žiūronus, tolumoje pamato kelis sunkvežimius, o šalia jų – lavonų. Jis užtaiso ginklą ir leidžiasi pažiūrėti, kas įvyko.
Nepavykęs narkotikų prekybos sandėris, pasibaigęs žudynėmis – aplink išblaškyti negyvėlių kūnai. Vienintelis dar gyvas įvykio liudininkas – sužeistas meksikietis vairuotojas, kuris dūsdamas prašo vandens. Kai daugelis būtų pasišlykštėję ir grįžę į miestelį iškviesti šerifo, Mossas klausia vairuotojo, ”Where is the Last Man Standing?” (liet. Kur paskutinis?).
Pasakymas ”The Last Man Standing” reiškia paskutinį, klasikinio vesterno susišaudymo dalyvį, kitaip tariant, paskutinį išlikusį gyvą. Mossas, tikras kaubojus, seka kraujo pėdsakais ieškodamas paskutinio išlikusio susišaudymo dalyvio ir randa jį po medžiu, šiek tiek atokiau nuo susitikimo vietos, kur įvyko žudynės. Vyras merdėja, todėl nebegali saugoti žudynių priežasties – stambios heroino siuntos ir krepšio su 2 milijonų dolerių. Mossas nutaria paimti krepšį su pinigais ir grįžti namo.
Scenarijus ir režisūra, paliekantys erdvės įtikinamoms vaidmenų interpretacijoms
Filmo scenarijus sukurtas pagal to paties pavadinimo Cormaco McCarthy romaną, pasirodžiusį 2005 m.
Scenarijus – dinamiško siužeto, glausta ir intensyvi istorija, tačiau siekiant žiūrovų dėmesio reikia itin geros vaidybos režisūros. Įprastos nuvalkiotos replikos Brolių Coenų kūryboje atgyja.
Llewelynas Mossas pasitelkia visus savo aktorinius gebėjimus kaubojišku žargonu ištardamas frazę: ”If I’m not coming back, tell my mother I love her” (liet. Jei negrįšiu, pasakyk mano motinai, kad myliu ją). ”You mother is dead, old villain” (liet. Tavo motina nebegyva, senas niekše), – atsako jo draugė Carla Jean (Kelly Macdonald). ”Well, then I’m tell her myself” (angl. Na, tuomet aš jai pats tai pasakysiu), – sausai atšauna Mossas, užsideda kaubojišką skrybėlę ir išeina iš namų pasitikti likimo.
Mossas žino, kad krepšio savininkas netrukus ims ieškoti pinigų. Ir Mossą vaikysis ne bet kas, o pats Antonas Chigurhas, kuris padarys bet ką, kad susigrąžintų prarastus pinigus.
Nevykusi Javiero Bardemo šukuosena turėjo būti beviltiškai nemadinga jau ir 1980-aisiais, tačiau nepaisant to, Javieras Bardemas už tūžmingą vaidmens interpretaciją tikrai pelnytai nominuotas apdovanojimui geriausią antro plano vaidmenį. Chigurhas neturi nė lašo pasigailėjimo. Ar žudyti, jis sprendžia išmesdamas monetą.
Įbedęs juodas akis į auką, Chigurhas sako ”What is the most you ever lost in a coin toss?” (liet. Kiek daugiausiai esi praradęs išmetęs monetą?). Jis ištaria tai taip intensyviai, kad net nukrečia šiurpas. Neįprastas ir Chigurho pasirinktas ginklas – elektrinis pistoletas, sustiprintas pneumatiniu įtaisu, galinčiu iššauti medinį kaištį – tokie paprastai naudojami galvijams skersti. Iškyla klausimas, ar Chigurhas neprilygina žmonių galvijams, kurie auginami vien tam, kad vėliau būtų paskersti? Chirgurhas pasiryžęs susigrąžinti pinigus, tačiau Mossas nenusileidžia ryžtu juos išlaikyti. Mossas ir Chigurhas – du ryškiausi filmo personažai.
Vesternas, grąžinantis pasitikėjimą Holivudo pastatymais
„Šioje šalyje nėra vietos senukams” – dinamiško siužeto vesterno žanro trileris, įrodantis, kad Holivude gali būti kuriami filmai ne vien masiniam žiūrovui. Viena to priežasčių yra tai, kad bendrovė „Miramax“ leidžia broliams Coenams išsaugoti savo integralumą.
Šiuo filmu broliai Coenai dar kartą demonstruoja savo, kaip filmų kūrėjų, meistriškumą, kurio pasigedau jų sekančiuose filmuose po „Fargo“ (1996). Broliai Coenai pristato intensyvią istoriją, ir nors žiūrovai sėdi įsitempę, maždaug po pusantros valandos filmas praranda tempą. Supratus, kad Chighuras – žudikas, niekada nenustosiantis žudyti, dvi valandos prailgsta.
Šerifas Edas Tomas Bellas seka nesiliaujančių Chigurho žmonių skerdynių pėdsakai, tačiau jis kiekvienąkart truputį pavėluoja. Visą filmą Bellas lyg nukaltas iš akmens, nors jis pats supranta, kad tokie „seno sukirpimo“ šerifai nebereikalingi. Net subtilūs dyko kraštovaizdžio vaizdai leidžia suprasti, kad Teksasas yra vieta, kur viską valdo pinigai ir ginklai.
Neatskleisdami pabaigos, broliai Coenai pristato žiūrovui puikią vesterno versiją, kurioje operatoriaus, režisieriaus ir aktorių darbas tikrai verti bilieto į šį filmą kainos.
Žurnale "Miesto IQ" taip pat skaitykite:
* Šlovė kenkia sveikatai. Gyvenk greit, mirk jaunas?
* Kino kultas Indijoje
* Užupis - Respublika Respublikoje
* Kur investuosime žiurkės metais?
* Fondiu - tai maisto ir bendravimo filosofija