Tolimoje tolimoje galaktikoje Luke‘as Skywalkeris ir Princesė Leia kovoja už Respublikos nepriklausomybę. Kosminėse platybėse vyksta daugybė mūšių, kuriuose dalyvauja daug įvairaus dydžio, formų ir skirtingos politinės priklausomybės kosminių laivų.
„Tūkstantmečio sakalui“, „Negyvajai žvaigždei“ bei kitiems kosminiams laivams kaunantis juodoje žvaigždėtoje erdvėje, fone girdisi kurtinantis lazerių zvimbimas.
Tačiau nebūkime kvaili: turime pripažinti, kad prieš daug daug metų tolimoje galaktikoje buvo žinoma, kaip statyti tuos erdvėlaivius. Tačiau štai kokia problema – garsas negali sklisti vakuumu, todėl dramatiška tarpgalaktinė kova realybėje nebūtų tokia stulbinanti kaip filme. Kosminėje erdvėje nėra garso, nepaisant viso to, kuo mus privertė patikėti George‘as Lucasas.
Trumpai tariant, garsas oru sklinda 340 m per sekundę greičiu. Jis daug greičiau keliauja vandenyje ar kituose skysčiuose, tačiau vakuume nėra materijos, kuria garsas galėtų sklisti. Tačiau kaltas ne vien tik George‘as – šį mitą įamžinti padėjo ir tokie filmai kaip „Žvaigždžių kelias“ („Star Trek“), „Galaktikos gelbėtojai“ („Galaxy Quest“) ir „Erdvėlaivio kariai“ („Starship Troopers“).
Vienintelė garsi išimtis yra filmas „2001: kosminė odisėja“ („2001: A Space Odyssey“), kuriame kosminė tyla išryškina filmo nuotaiką – eilės „Daisy, Daisy, give me your answer, do“ neskambėtų taip grėsmingai, jei jų fonas nebūtų mirtina tyla.
„Betmenas“ („Batman“)
1989 m. „Betmenas“ su Michaelu Keatonu yra puikus kino fizikos pavyzdys. Kuomet Betmenas su Kim Basinger pakimba ant atbrailos, jie neišsilaiko ir krenta, kol Betmeno įtraukiama virvė su kabliu užsikabina už chimeros ir išgelbsti juos nuo mirtino smūgio į žemę. Ar tai iš tiesų juos išgelbėtų?
Prisiminkime, kad išskirtinis Betmeno bruožas yra tai, kad jis, priešingai nei kiti superherojai, neturi jokių ypatingų galių. Štai čia su fizika ir prasilenkiama. Nesvarbu, ar kritimas sustabdomas prieš atsitrenkiant į žemę; jei lėtėjimas yra pakankamai staigus, galimi tokie pat stiprūs sužalojimai, kaip ir atsitrenkus į žemę.
Siekiant sumažinti jėgų veikimą ir neigiamas staigaus greitėjimo ar lėtėjimo pasekmes, turėtų būti prailgintas tų jėgų veikimo laikas. Virvė čia nepadės, nebent ji būtų labai elastinga, kaip guma, su kuria šokinėjama nuo aukštų pastatų ar tiltų. Betmeno virvė tokia nėra – Kim Basinger ir Betmenas sustoja akimirksniu.
Staigus pagreitėjimas ir sulėtėjimas priverstų didžiuosius žmogaus kaulus lūžti, būtų patiriami vidiniai sužeidimai. Tai pirmasis Niutono dėsnis: vidaus organai nėra pritvirtinti prie žmogaus kaulų, todėl jie toliau „judės tiesiai pastoviu greičiu, kol jų nepaveiks išorinė jėga“, šiuo atveju kol jie nesitėkš į šonkaulius.
„Armagedonas“ („Armageddon“)
Scenarijus toks: mokslininkai atranda asteroidą, skrendantį tiesiai į žemę. Jei asteroidas atsitrenks į žemę, jis sunaikins visą gyvybę planetoje. Billy Bob Thorntonas ir jo NASA komanda turi nukreipti asteroidą prieš jam atsitrenkiant. Vienas iš sprendimo būdų yra kosminiu laivu nuskristi iki asteroido ir į akmenyje išgręžtą skylę (tai turėtų atlikti Bruce‘as Willisas) įdėti atominę bombą.
Sprogimas perskeltų asteroidą per pusę, ir abi jo dalys praskristų iš abiejų žemės pusių jos nepaliesdamos. Mums pranešama, kad asteroidas yra Teksaso valstijos dydžio, o tai reiškia, kad jo skersmuo apie 700 mylių.
Bruce‘as Willisas ir jo komanda išgręžia skylę, kuri yra tik 800 pėdų gylio, ir į ją įmontuoja atominę bombą. Paskaičiavus paaiškėja, kad sprogdinamas tik asteroido paviršius. Tačiau asteroidas juk turi suskilti į dvi lygias dalis, kad pakeistų kryptį. Taigi ar bomba yra pakankamai galinga, kad a) perskeltų asteroidą į dvi apylyges dalis, o ne tik apdraskytų jo paviršių ir b) atskilusios dalys būtų nuneštos į šoną pakankama jėga, kad aplenktų žemę?
Jokių problemų, juk B. Willisas ir jo komanda turi 100 megatonų atominę bombą. Tačiau lukterkite, pagal mano paskaičiavimus, tai tik viena šimtamilijoninė reikiamos energijos dalis. Tarkime, kad visa atominės bombos galia būtų paversta kinetine asteroido energija ir tarkime, kad bombos galėtų perskelti asteroidą taip, kad šis pakankamai pakeistų kryptį ir nepataikytų į žemę. Tam reikėtų dar 70 ar 80 milijonų tokio pat dydžio bombų.
„Diena po rytojaus“ („The Day After Tomorrow“)
Filmo „Diena po rytojaus“ tema – gamtinė katastrofa grasina sunaikinti Žemės gyvybę. Idėja remiasi kontraversiškomis globalinio atšilimo, kuris gali baigtis globaliniu atšalimu, teorijomis. Bet kokia diskusija oro klausimais reikalauja žvilgsnio į termodinamikos principus. Šiame filme remiamasi kontraversiška teorija, jog atšilimas sąlygos ledynų tirpimą, todėl gėlas vanduo sumažins vandenynų druskingumą.
Savo ruožtu tai galėtų paveikti termohalinę cirkuliaciją, kuri veikia vandenynų konvekciją. Į Šiaurės Atlanto vandenyną patenkančio šilto vandens kiekis sumažėtų ir dėl to atšaltų tam tikros šiaurinio pusrutulio dalys.
Juostoje ši teorija pristatoma „su trenksmu“, kadangi atšilimas tuoj pat baigiasi „ledynmečiu“. Pats dramatiškiausias „Diena po rytojaus“ fenomenas – iš Žemės atmosferos nusileidžia -100 laipsnių Celsijaus siekiančio oro masės, kurios viską akimirksniu paverčia ledu. Tačiau šios temperatūros troposferoje – žemiausias atmosferos sluoksnis – tesiekia -45 – -75 laipsnius Celsijaus.
Net jeigu oras čia magiškai atšaltų iki -100 laipsnių, tai slinkdamas žemyn jis sušiltų. Atrodo, kad truputį aiškumo šiame filme įneša Iano Holmo herojaus meteorologo Terry Rapsono klausimas: „Ar neturėtų oras leisdamasis sušilti?“ Taip, turėtų! Leisdamasis šaltas oras turi būti suspaudžiamas, o tai reiškia ir sušildytas.
„Nepriklausomybės diena“ („Independence Day“)
Šiame 1996-ųjų metų filme nepaisant fakto, jog ateivių technologijos yra stebėtinai pažangesnės nei mūsų, žmonės kažkaip sugeba įsilaužti į jų kompiuterinę sistemą ir išsprogdinti pagrindinį jų erdvėlaivį. Be to, mums pranešama, kad šio erdvėlaivio masė siekia ketvirtadalį Mėnulio masės ir jis skrieja geosinchroninėje orbitoje virš Žemės, 10 kartų arčiau nei Mėnulis.
Erdvėlaivio gravitacinė jėga sukeltų galingas bandas, kurios visiškai suniokotų pakrantes ir greičiausiai išlenktų Žemės paviršių tiek, kad prasidėtų galingi žemės drebėjimai. Ateiviai dar pasiunčia mažesnius kosminius laivus (kiekvienas maždaug 15 mylių skersmens), kurie skraido ir skleidžia mirtį sėjančius spindulius. Čia niekaip negalime ignoruoti trečiojo Niutono dėsnio: norint, jog laivas pakibtų ore, turi egzistuoti tokio pat dydžio priešingos krypties jėga, laivą veikiančiai jėgai.
Kitaip tariant, kosminis erdvėlaivis turi skleisti į apačią nukreiptą jėgą. Jeigu tai būtų oro srovė, tai apačioje esantis miestas būtų nušluotas. Kam tada naudoti mirtį sėjančius ugnies spindulius?
