Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas A.Stonys šiomis dienomis dalyvauja Indijoje, Kalkutoje, Azijos dokumentikos forume Docedge’8. Forumą atidarė naujausias kino meistro dokumentinis filmas „Varpas“. Lietuvoje šio kūrinio premjera įvyko 2007-ųjų lapkričio 8 dieną. Režisierius forumo dalyviams skaitė paskaitą apie politinės ir socialinės realybės analizę dokumentiniame kine. A.Stonys yra sukūręs 14 filmų.

Jo filmų retrospektyvos pristatytos Šveicarijoje, Prancūzijoje, Vokietijoje, JAV, Rusijoje, Izraelyje, Čekijoje, taip pat Lietuvos miestuose. Per beveik penkiolika profesionalios kūrybos metų menininkas išliko ištikimas savo įsitikinimams, savitam kino suvokimui, meniškai dalykų interpretacijai ir padorumui. Galima tik žavėtis režisieriaus poetiškumu, paprastumu, o svarbiausia - nuoširdumu.

- Esate režisierius, rašote scenarijus, net buvote prodiuseris ir operatorius? Kas lėmė tokią įvairią jūsų kūrybos veiklą?

- - Kinas - sintetinis menas, vaizdas, garsas, realybė, idėja jame be galo susiję. Filmą kuria visi grupės nariai. Režisierius siūlo operatorinius vaizdus, operatorius randa režisūrinius sprendimus. Formalus pasiskirstymas vaidmenimis įvyksta vėliau. Aš gal kiek sutirštinu spalvas, egzistuoja ir grynai profesinės zonos, bet noriu pabrėžti - be plataus požiūrio ir visumos matymo kinas negali būti sukurtas. Tikėjimas - vienas pagrindinių atramos taškų. Jei to neturėčiau, jausčiausi be galo vienišas ir apiplėštas. Tikėjimą suprantu ne kaip baigtinį dydį, o kaip labai asmenišką procesą.

- Ar ilgai kankinatės, kol gimsta kinas? Su kokiomis susiduriate kliūtimis ir kas jūsų filmuose yra pagrindinis atramos taškas?

- Filmai dažnai gimsta iš vieno vaizdo. Reginys įstringa atmintyje ir apie jį ima formuotis visa filmo struktūra. Tai gali būti visai nereikšminga detalė, turinti lyg slaptas užtaisas kažkurioje vietoje iššauti. Kartais filmas gimsta iš atsitiktinai atklydusios minties filmavimo metu. Kūriniai gimsta vienas iš kito, todėl, kad jie yra ne kinematografiniai produktai, o mintys ir jausmai, paversti į vaizdus. Pasaulėžiūra keičiasi, bet išlieka universalūs ir nekintami tokie dalykai kaip vienatvė ar noras surasti duris, atsarginį išėjimą... kas beatsitiktų. Tikėjimas - vienas pagrindinių atramos taškų. Jį suprantu ne kaip baigtinį dydį, o kaip labai asmenišką procesą, visą. Statant kiekvieną filmą susiduriu su tam tikromis kliūtimis, su pasipriešinimu. Kino kūrimas susideda iš kliūčių įveikimo. Kino menas - kaip kliūčių ruožas. Pati banaliausia bėda - gamtos sąlygos. Šviečia saulė, o tau reikia rūko...

- Jūs ir pats esate buvęs savo filmo operatoriumi, kaip vertinate operatoriaus darbą?

- Man operatorius yra lygiavertis filmo bendraautoris. Galėčiau teigti, jog jis - filmo akys ir rankos. Jei tarp režisieriaus ir operatoriaus nėra supratimo, jei jie gyvena ir mato skirtingais ritmais - filmas pasmerktas. Man teko laimė dirbti su pačiais geriausiais Lietuvos operatoriais. Darbas su kiekvienu labai skirtingas. Kartais su operatoriumi tenka praleisti daug laiko, kol suvoki, kad jis supranta tai, ko tu nori, ir jog abu kalbate apie tą patį filmą. Toks susikalbėjimas atsiranda klausantis muzikos, vartant fotoalbumus. O būna, kad vienas kitą suprantame vos iš kelių frazių. Operatorius kaip burtininkas, kuris valdydamas šviesą patį paprasčiausią vaizdą gali paversti stebuklu.

- Jūsų dokumentikoje daug tylos, tačiau ji kalba žiūrovui. Kaip tai pavyksta pasiekti?

- Į tylą nereikia brautis, ją reikia įsileisti. Vis girdžiu kalbant apie susvetimėjimo problemą. Man atrodo, yra atvirkštinė problema - mes per arti vienas kito. Mes per kitus nebegirdim savęs. Mes bendraujam vieni su kitais laikraščių antraštėmis. Tyla - labai stipri išraiškos priemonė. Ji turi be galo daug atspalvių. Laukimo tyla, rytinė tyla, vakaro tyla, tyla po riksmo ar tyla, kai nebesinori kalbėti. Kine tylą pasiekti nėra labai paprasta, nes pats procesas ganėtinai triukšmingas ir dažnai chaotiškas. Begalės laidų, kabelių, projektorių, atšvaitų, mikrofonų ir kameros priedų ne vieną filmo personažą įstumia į gilią neviltį: kam jis apskritai prasidėjo su „kinošnikais“. Reikia laiko, ir pamažu visa ta mašinerija tampa nepastebima, žmogus po truputį - kaip išgąsdinta sraigė - atsiskleidžia. Kad pasiektum tai, kartais sugaišti ne vieną ir ne dvi dienas. Lygiai tokiu pat būdu tenka jaukinti gamtą, filmuojamus gyvulius, peizažą, galų gale savo sugebėjimą matyti ir girdėti. Kinas yra visoks - ir šaukiantis tiesiai į ausį, apeliuojantis į tavo jausmus ar protą. Aš savo filmus matau kaip tylų dviejų žmonių pokalbį.

- Kuriant filmus tikriausiai teko lankytis įvairiose įstaigose ir vietovėse. Kas labiausiai yra įstrigę į atmintį? Kokią kurioziškiausią ar baisiausią situaciją teko patirti?

- Dokumentinis kinas atveda į tokias vietas, kur paprastam mirtingajam nelemta įžengti. Esu skraidęs visais įmanomais skraidymo aparatais, nėręs į ežero gelmę, lipęs ant bažnyčių stogų ir bokštų. Adrenalino - didelėmis dozėmis - gaunu filmavimų metu. Kiekvienas mano kadras pačiupinėtas: kai matote lėktuvą, skrendantį ties bažnyčios kryžium, ar po vandeniu plaukiančius žmones, kažkur šalia esu aš. Turbūt niekada nepamiršiu, kai filmuojant „Skrajojimus mėlyname lauke“ skridau paties aviatoriaus sukonstruotu lėktuvu be kabinos, nuleistomis kojomis virš Aleksoto su vienintele apsauga - nutrintu žigulių saugos diržu. Atsimenu, taip stipriai laikiausi įsitvėręs „lėktuvo“ rėmo, kad nepastebėjau, jog tuo pačiu užspaudžiu degalų žarnelę.

- Esate dėstęs dokumentinio kino meistriškumą Danijoje, skaitęs paskaitas Japonijoje. Ar jums patinka pedagoginis darbas? Kas labiau prie širdies: kurti filmus ar skaityti paskaitas?

- Dėsčiau Danijoje, Europos kino koledže, skaičiau paskaitas Japonijoje, Italijoje, Portugalijoje, Graikijoje, bet nemanau, kad esu pasiruošęs tapti tikru pedagogu. Prisimenu, kaip mano dėstytojas Henrikas Šablevičius degte degė studentų darbais, dažnai pamiršdamas savo paties filmus. Aš noriu kurti. Pedagoginį kelią pasilieku ateičiai.