Meilės drama „Geismas, įspėjimas“ nukelia į 5-ojo dešimtmečio pabaigos japonų okupuotą Kiniją. Universiteto teatre susibūrę studentai nesitenkina tik patriotiniais spektakliais. Jie nusprendžia nužudyti su japonais kolaboruojantį svarbų žvalgybos pareigūną.
Jaunutė studentė Wong (Tang Wei) turės suvedžioti poną Yee, kad šis atsidurtų keršytojų rankose. Prasideda sudėtingas žaidimas, kurio pasekmės sunku numatyti. Wong taip pat keičiasi. Kartu su ponu Yee ji atranda savo seksualumą ir pati kartais nebegali suvokti, kada vaidina, o kada - ne. Todėl tokios svarbios filme yra atviros erotinės scenos. Mylėdamiesi filmo herojai atranda savo tapatybę, atsikrato prievolės slėpti tikruosius jausmus.
„Geismas, įspėjimas“, be abejo, filmas apie tragišką, nes nužudytą, neišsipildžiusią, neįmanomą meilę. Tačiau režisieriui buvo svarbu ne tik atskleisti personažų psichologiją, bet ir kruopščiai atkurti visiškai išnykusią epochą, jos atmosferą. Šanchajaus kino studijoje buvo atkurtos dvi miesto gatvės. Ši dekoracija tarnaus ir kitų filmų gamybai.Pagrindinius vaidmenis sukūrė kine debiutuojanti Tang Wei ir vienas žinomiausių Azijos aktorių Tony Leung‘as, pasaulyje išgarsėjęs vaidmenimis Honkongo režisieriaus Wong Kar-wai filmuose „Meilės laukimas“ , „2046“.
„Geismas, įspėjimas“ jau rodomas Lietuvoje. Pateikiame filmo kūrėjų pokalbį, atskleidžiantį ne tik filmavimo užkulisius, bet ir siekius.
Billas Kong‘as (prodiuseris): „Geismas, įspėjimas“ - tai nuostabi meilės istorija. Ji įvairialypė ir turėtų sužavėti žiūrovus. Apie tokį filmą svajoja kiekvienas prodiuseris. Aš pats ilgai ieškojau projekto, kuris peržengtų Azijos ribas.
Rodrigo Prieto (operatorius): Žinojau, kad vizualiai filmas bus visiškai nepanašus į anksčiau mūsų su Angu kurtą „Kuprotą kalną“. Filme pasakojama istorija mane tiesiog pakerėjo.
Bilas Kong‘as: Eileen Chang, pagal kurios apsakymą filmas sukurtas, yra viena geriausių šiuolaikinių kinų rašytojų. Ji rašė apie papročių ir politikos permainas Kinijoje.
Wang‘as Hui Ling‘as (scenaristas): Eileen Chang buvo tikra žvaigždė. Jaunystėje net jos drabužiai sukeldavo atgarsį. Ne menkesnį įspūdį ji darė ir būdama vyresnė - karčiu humoro jausmu apdovanota apsimetėlė vienišė. Kinijos kelias nuo feodalinės bendruomenės iki respublikos ir du karai persmelkė visą jos kūrybą. Tačiau ji nebuvo epinė rašytoja, greičiau aistringa stebėtoja ir šalta komentuotoja. Nors kažkada ji pabrėžė, kad rašo Šanchajaus gyventojams, galiausiai ji buvo priversta palikti miestą. Paskutiniuosius savo gyvenimo metus ji praleido Kalifornijoje.
Angas Lee (režisierius): Nežinau kito šiuolaikinio kinų rašytojo, kuris būtų taip vertinamas, garbinamas, apie kurį būtų tiek diskutuojama. Apsakymas, tapęs filmo pagrindu, skiriasi nuo kitų jos kūrinių. Manau, kad jis turi daug bendra su rašytojos gyvenimu. Apsakymo struktūra akivaizdžiai yra paveikta kino. Mums tik reikėjo užpildyti jos parengtą lauką.
Jamesas Schamusas (scenaristas, prodiuseris): Eileen Chang primena Jane Austin, kuri aprašinėjo papročius Anglijoje vykstančių permainų fone. Chang tyrinėjo kinų kultūrą, kalbą ir istoriją, ir nepražiopsojo pirmų akimirkų, kai moterys ėmė įgyti balsą.
Billas Kongas: Svarbiausias uždavinys buvo surasti aktorę, kuri suvaidintų pagrindinę filmo heroję Wong Chia Chi.
Jamesas Schamusas: Ji turėjo būti tokia pat emocionaliai drąsi, kaip Maria Schneider filme „Paskutinis tango Paryžiuje“. Mūsų herojė sužino tiesą apie save ir savo gyvenimą, patirdama dalykus, kurie anksčiau buvo už jos vaizduotės ribų.
Angas Lee: Atrankoje dalyvavo šimtai aktorių. Kai pamačiau Tang Wei, supratau, kad tik jos veidas yra tikros Pietų Kinijos damos veidas. Jos temperamentas atitiko apsakymo herojės. Atrankos pabaigoje buvau įsitikinęs, kad Tang turi pakankamai jėgų ir gali perteikti daugybę mūsų herojės veidų. Aš ja patikėjau.
Billas Kong‘as: Angas norėjo naujo veido, bet kartu ir talentingos aktorės.
Angas Lee: Šiek tiek abejojome, ar verta kviesti Tony Leung‘ą pono Yee vaidmeniui. Nors jis dabar ir yra vienas geriausių kinų aktorių, bet dažniausiais vaidina mielus ir žavius vyriškius. Tačiau aš visada svajojau dirbti su juo.
Tony Leungas (aktorius): Angas pasakė, kad nori mane parodyti ekrane tokį, koks niekad nebuvau. Visada apie tai svajojau, bet pats vienas to negalėjau padaryti. Ponas Yee - tai tikras iššūkis. Šio personažo prototipai - tikri ir garsūs žvalgybos agentai. Manau, kad kadaise mano personažas turėjo idealų ir norėjo daryti gera savo šaliai, bet dabar jo darbas tapo pragaru ir jis viską gniaužia savyje.
Tam, kad išliktų. Šiame personaže svarbūs du aspektai - meilė, ir jos atstūmimo mechanizmas. Jis įsikalba, kad neturi jausmų, nes gali užmušti kiekvieną - draugą, viršininką, bendramokslį. Tai, kaip jis elgiasi su Wong, tarsi patvirtina jo egzistenciją. Angas sako, kad meilė ir kančia yra neatskiriami. Tačiau Wong padeda mano personažui atrasti nekaltybę ir žmogiškus jausmus, kurių jis vengė.
Rodrigo Prieto: Rengiantis filmavimui konkretumu itin pasižymintis Angas pasakė, kad kai kuriose scenose ponas Yee turi būti filmuojamas „žudiko šviesoje“. Jis kankina įtariamuosius, todėl pagalvojau apie jo akyse mirgančią geltoną šviesą, kuri primintų iki raudonumo įkaitusį žarsteklį, kuriuo jis degino žmones. Per vieną pirmųjų scenų, kai jis kankina kalinius, sujungėmė eglutės girliandą ir jos šviesą nukreipėme ant aktoriaus veido.
Panašiai pasielgėme ir vienoje scenoje su Tang Wei. Taip pono Yee žvilgsnyje atsirado šiek tiek beprotybės. Jei kalbėsime apie filmo spalvų paletę, norėjome, kad Honkongas atrodytų energingesnis ir gyvybingesnis už Šanchajų. Pradžioje, Honkonge herojai yra jaunesni, dar nekalti. Šanchajaus scenose norėjome pasiekti film noir efektą, bet kartu ir išsaugoti realizmą.
Billas Kongas: Kai režisierius nori, kad veiksmas vyktų šiuolaikiškiausiame pasaulio mieste, jis vyksta į Šanchajų. Net japonų okupacijos metais Šanchajus buvo kosmopolitiškiausias pasaulio miestas. Jis lenkė net Niujorką. Mieste gyveno visos įmanomos rasės ir tautybės, pradedant italų mafijozais ir baigiant rusų emigrantais. Tai taip pat buvo svarbus Antrojo pasaulinio karo žvalgybos veiksmų centras. Visa tai rodome „Geisme, įspėjime“.
Jamesas Schamusas: Miesto atkūrimas Šanchajaus kino studijoje buvo didžiausias projektas, kuriame iki šiol teko dalyvauti. Pastatėme dvi dideles gatves, prie kurių stovėjo per 180 namų fasadai. Iš pradžių jie buvo kruopščiai nudažyti, o paskui - pasendinti. Nankino gatvė, kurioje įsikūrė juvelyrinė parduotuvė, buvo viena turtingiausių geriausiai saugomų Šanchajaus dalių 1941-1942 m., kuriuos rodome filme. Matome užrašus anglų kalba, nes būtent joje užsieniečiai leido laisvalaikį ir vaikščiojo apsipirkti. Kavinė, iš kurios Wong skambina ir laukia, yra tiksli kopija kavinės, kuri buvo įsikūrusi tos gatvės kampe 1940 m. Dirbome su tobulais profesionalais. Jų padedamas Angas galėjo sukurti atskiroms filmo scenoms tokią tikrovę, apie kurią svajojo.
Angas Lee: Sukurti Jane Austin laikų pasaulį filme „Protas ir jausmai“ buvo lengviau...
Tony Leungas: Nuo pat pirmos dienos jaučiau, kad visi filmavimo grupės nariai maksimaliai išnaudoja savo talentą, kad filmas būtų kuo geresnis.
Billas Kongas: Mums visiems filmavimas buvo kaip kasdienis profesoriaus Ango Lee paskaitų lankymas. Kiekviena dieną mokėmės ko nors nauja, kol pabaigoje išlaikėme egzaminą.
