Vaidybinis filmas – gana sudėtingas procesas. Likimas taip susiklostė, kad esu sukūręs tik vieną. Tai buvo prieš 7 metus. Kūrybinis procesas - pagrindinė kino mokykla. Režisierius negali išmokti žiūrėdamas kitų filmus arba skaitydamas teorinius samprotavimus.
Aikštelė yra mokykla. O kai po septynių metų reikia grįžti į mokyklą, šiek tiek esi užmiršęs, kaip yra dėstomi tam tikri dalykai. Tai - natūrali įtampa. Sunku rasti režisierių, kuris nesijaudintų prieš darbą. Juo labiau, kad mūsų scenarijus gana komplikuotas.
Gal galite jį plačiau pristatyti?
Scenarijus yra apie pokarį, kurį bandome sieti su šiais laikais. Pagrindinis filmo tikslas – pabandyti suvokti pokario laikotarpį ir kaip jis atsiliepia dabartinei žmonių kartai. Partizaninis karas paliko labai gilius pėdsakus. Okupacija praėjo ir mes jau laisvi, bet žmonėms pasąmoninėje atmintyje visa tai tvyro: mūsų tėvų, senelių pergyvenimai, Sibiro tremtys. Filmas - bandymas į tai pažvelgti šiuolaikinio žmogaus akimis, kuris betarpiškai tame nedalyvavo, bet kažkokiu būdu patenka į tą laiką, prisimena jį. Toksai kaip Davido Lyncho „Twin Peaks“.
Kodėl šiuo filmu žinutę norite siųsti šiuolaikinei kartai?
Galbūt ypatingai apie ją ir buvo galvota. Šiek tiek filmą parėmė Švietimo ir mokslo ministerija, Krašto apsaugos ministerija. Jeigu pavyks, jie galėtų prisidėti prie tam tikro supratimo apie tą laiką, kuris kaip ir ištrintas iš mūsų atminties. Apie jį žurnalistai, istorikai mažai rašo ir jis dar nėra suvoktas, mene – ypatingai.
Ar vaikystėje mėgdavote skaityti kūrinius apie partizanus?
Gal ne tiek kūrinius, kiek nuo vaikystės tėvai, keliaujant po Lietuvą, man rodydavo įvairias vietas ir pasakodavo apie mūšius, partizanų kapines. Man, vaikui, tai buvo didesnis heroizmas nei literatūroje.
Bet, būdamas vaikas, dar nesuvokėte, kas yra partizaninis karas. Nuo kada pradėjote į tai gilintis, domėtis?
Paskui, kai paaugau, pradėjau suprasti, kad šitas laikotarpis yra nuslėptas. Jis - tabu. Iki šiol partizanai vadinami banditais ar nesusipratusiais. Tuo tarpu, kai skaitai Liongino Baliutavičiaus-Dzūko arba Algirdo Ramanausko-Vanago dienoraščius, Juozo Lukšos-Daumanto laiškus, matai, kad tai buvo kario elitas, jeigu kalbėtume apie moralę.
Nesakau, kad visi tokie buvo. Karo metu visko būna, todėl labai sunku vienareikšmiškai įvertinti. Aš kalbu apie tą viršūnėlę, apie tuos žmones, kurie išėjo mirti. Skamba labai paprastai ir pakiliai – išėjo mirti. Partizaninio karo metu išėjęs į mišką, tu išgyveni maždaug pusmetį, todėl žmogus labai aiškiai žino, kur išeina... Kokia turi būti jo motyvacija, Tėvynės pagarba, meilė, rūpestis, kad tu nebijotum ir tau tai būtų svarbiau?
Galbūt šiandieninėje Lietuvoje daug sunkiau suvokti tokį pasiaukojimą?
Kiekviena tauta turi turėti kario mentalitetą arba grupę žmonių, kurie pasiryžę aukotis ir išgelbėti. Man atrodo, kad Lietuvoje prisitaikėlio mentalitetą mes turime labai gerą. Nesakau, kad išlikti yra blogai, bet ta kita pusė yra išnaikinta pokario metais. Liko pavieniai disidentai, kurie turi tą partizano dvasią: kunigas Julius Sasnauskas, Robertas Grigas, Nijolė Sadūnaitė. Galbūt jų yra krašto apsaugos ministerijoje. Manau, kad tokie žmonės egzistuoja, bet į juos reikia atkreipti dėmesį ir saugoti, nes jie - valstybės esminis turtas.
Filmo pavadinimas – „Kai aš buvau partizanas“. Kodėl naudojate žodelį aš?
Filmo herojus (Gediminas Storpirštis) vaidina spektaklyje apie pokarį „Bunkeris“. Tuo metu jis papuola į tam tikras aplinkybes, vizijas, haliucinacijas - kitą laiką, kuriame suvokia save kaip iš tikrųjų realiai egzistavusį partizaną berniuką, kuris pateko į karo sūkurius.
Esate pasakų kūrėjas, jūsų filmuose matome jos elementų, pirmasis vaidybinis filmas „Jonukas ir Grytutė“ taip pat buvo pasaka. Kiek pasakos šiame filme?
Tai yra filmas-pasaka suaugusiems. „Jonukas ir Grytutė“ buvo atvira pasaka vaikams. Šis vis tiek yra apie pokarį, todėl sunku sekti pasakas apie šį laikotarpį.
Taigi, toli nuo pasakos nebėgate...
Ne ne, tas pasaulis yra įdomiausias, nes pasakoje turi ieškoti sprendimo būdų. Tai labai sąmoningas žanras. Negali tiesiog surasti problemą arba pasimėgauti kažkokiom emocijom, turi ieškoti sprendimų.
Kokius aktorius pasikvietėte su jumis dirbti?
Galbūt šio filmo linksmumas yra tas, kad mes darome „dogmišką“, istorinį filmą už minimalius pinigus. Labai smagu, kad tiek kūrybinė grupė, tiek aktoriai visa tai suprato ir „pasirašė“ tokiomis sąlygomis dirbti. Algimantas Masiulis, Rūta Staliliūnaitė – fantastiški artistai, kurie tikrai mažai išnaudojami dabartiniame lietuviškame kine. Gediminas Storpirštis, Birutė Mar, Marius Jampolskis – tokia mūsų pagrindinė grupė.
Šie žmonės kartu yra ir jūsų draugai?
Taip taip taip. Gerą filmą, manau, tiki su draugais ir gali sukurti. Jie turi suprasti, ką tu kalbi, kodėl tu tai kalbi, tu gali juos išgirsti, jie oponuoja, siūlo geriau, filmo scenarijus yra bendras vaisius. G.Storpirštis ir A.Masiulis ypatingai dalyvavo siūlant vienokius ar kitokius variantus. Filmo operatorius - Audrius Kemežys, su kuriuo nufilmavome „Jonuką ir Grytutę“. Jis yra dirbęs su Šarūnu Bartu, Arūnu Mateliu. Manau, kad jis - vienas įdomiausių jaunosios kartos operatorių.
Kiekviename filme randame meilės liniją. Apie kokią meilę kalbate filme „Kai aš buvau partizanas“?
Daug jos aspektų yra: meilė yra tarp pagrindinių personažų, vaiko meilė mamai, tėvams, kuriuos nušauna ir vaikas labai anksti turi suprasti, kas yra okupacija, pasirinkti vienokį ar kitokį tolesnį egzistavimo būdą. Gal yra tolima sąsaja su Andrejaus Tarkovskio „Ivano vaikyste“.
Tai labai sukrečiantis filmas apie karą vaiko akimis. Tai yra daug baisiau nei rodyti suaugusius. Kai suaugę kariauja, jie žino, ką daro. Nelaimės jaudina, bet ne taip, kaip vaikas, kuriam reikia žaisti, o jis priverstas visai kitus dalykus daryti. Jis pasensta per dieną...
Kokios Lietuvos vietovės buvo pasirinktos juostos filmavimui?
Anykščiai. Tai tos vietos, kurias gerai pažįstu ir kur galima buvo rasti autentiškai atrodančių trobesių, maždaug menančių tą laiką – be elektros ir paslėptų gūdžiuose miškuose. Kadangi neturime pinigų statyti dekoracijas, mums viską reikia surasti realybėje. Pirmieji filmavimai jau įvyko tokiame malūne ant Virintos upės kranto, netoli Kurklių.
Laukia epizodų filmavimai Vilniuje, teatre, o paskui vėl grįšime į Anykščius. Visas pokaris vyks Anykščiuose aplik miestelį, apleistoje sinagogoje.
Ar specialiai laukėte, kad filmą galėtumėte kurti žiemą?
Laukėme metų laikų perėjimo, kad būtų ir ruduo, ir žiema. Norėjome šiek tiek paįvairinti filmą. Žiemą jau turime, dabar norime, kad nutirptų.
