Šį ketvirtadienį Vilniuje prasideda Šiaurės šalių kino forumas „Scanorama“, kitą - Portugalijos filmų savaitė, gruodžio pradžioje pakvies Vilniaus dokumentinių filmų festivalis, paskui sušvis prancūziški „Žiemos ekranai“.
Po to liks tik laukti „Kino pavasario“.
Festivalių rengėjai skirtingi, bet žiūrovai - daugmaž tie patys. Tai - aktyviai kinu, jo naujienomis bei istorija besidomintis jaunimas ir intelektualai, kurių netenkina didžiųjų kino teatrų multipleksų repertuaras. Beje, kai kurie kritikai tvirtina, kad festivaliai tapo alternatyviu filmo platinimo tinklu, nes juose rodomų nekomercinių, mažų šalių filmų bijo ne tik lietuvių kino platintojai.
Tai puikiai įrodo kad ir Šarūno Barto ar Kristijono Vildžiūno filmų maršrutai. Tik festivaliuose lietuvių filmus pamato įvairiausių, net ir pačių egzotiškiausių šalių žiūrovai.
Tačiau ir platintojai nenori atsilikti. Kiekvieną savaitę Lietuvoje išleidžiami keli nauji filmai. Kitas klausimas, ar juos verta žiūrėti. Pasiskaičius žiniasklaidoje dominuojančios kino reklamos gali pasirodyti, kad rodomi tik šedevrai. Kad taip būtų!
Neseniai vienoje televizijos laidoje rusų prodiuseris Sergejus Seljanovas pripažino, kad iš šimto kasmet sukurtų filmų ypatingai geri gali būti tik trys-keturi. Dar dešimt - visai žiūrimi.
Žinoma, pasaulyje filmų sukuriama daugiau, bet gerųjų procentas nuo to nesikeičia. Pamatyti per metus sukurtų dešimt gerų filmų - tikra prabanga. Dažniausiai šią prabangą suteikia būtent kino festivaliai, nes jie rodo įdomiausius, kontroversiškiausius, nekomercinius, eksperimentinius, didžiulio atgarsio sulaukusius filmus.
Dalis mūsų festivalių vyksta multipleksuose. Rengėjai dažniausiai neturi pasirinkimo. Pasaulyje būna įvairiai. Vieni festivaliai nesigėdija multipleksų, kiti - siekia išvengti panašių erdvių. Šiemet startavusio Kauno kino festivalio rengėjai nustebino vertinga iniciatyva - jie siekia išsaugoti vienintelį Kaune prieškario kino teatrą „Romuva“, todėl festivalio peržiūros vyko tarpukario architektūros dvasią išsaugojusiame kino teatre.
Ta unikali atmosfera - papildomas naujo festivalio pliusas.
Sėkmės formulė
Festivalio sėkmę lemia ne tik filmai ir reklama. Svarbesnė yra festivalio formulė, jo koncepcija, programos pateikimo būdas. Aiškios koncepcijos privalumus įrodo nuosekli „Scanoramos“ sėkmė.
Akivaizdu, kad festivalis jau išugdė savo žiūrovus. Tokių ištikimų ir nuoširdžių skandinavų kino gerbėjų „Scanoramai“ galėtų pavydėti ne vienas tarptautinis kino renginys ir už Lietuvos ribų.
Konkrečios, aiškiai suformuluotos festivalio programos dalys padeda žiūrovams pasirinkti tai, kas jiems yra įdomiausia. Kiekvienais metais rengėjai akcentuoja kelis ryškius Šiaurės šalių kultūros reiškinius ar figūras - šiemet tai švedų režisierius Ingmaras Bergmanas ir norvegų dailininkas Edvardas Munchas.
„Scanorama“ pateikia ir Šiaurės šalių kino naujienas, ir anksčiau sukurtus išskirtinius filmus. Visa tai rodoma ne tik Vilniuje, bet ir Kaune, Klaipėdoje. Svarbi festivalio dalis - edukacinė programa. Tai - ir susitikimai su garsiais kūrėjais, ir kūrybinės dirbtuvės, seminarai, ir, pagaliau, išsamūs filmų pristatymai prieš seansą.
Viskas apgalvota ir konkretu, todėl „Scanorama“ turi daug potencijų augti ir plėstis, tapti įdomiu ne tik lietuviams renginiu. Šią tendenciją įrodo ir nauja kartu su Linco (Austrija) kino festivaliu rengta programa, pristatanti Europos jaunąjį kiną.
Neabejoju, kad „Scanorama“ turi šansų tapti svarbiausiu lietuvišku kino renginiu.
Šiuo požiūriu nuo „Scanoramos“ ima smarkiai atsilikti tradicinis „Kino pavasaris“. Taip, jis nuolat auga, t.y. trunka jau dvi savaites, nors net Kanai ir Berlynas pasitenkina tarptautiniu dešimties dienų standartu. Gausėja ir filmų programa: toks įspūdis, kad rengėjai nori parodyti visiškai viską, ką buvo rodyta prestižiniuose festivaliuose.
Steigiami prizai lietuvių kinematografininkams, nors lietuviškų filmų atranka ir pristatymas „Kino pavasaryje“, švelniai tariant, reikalauja dar daug darbo, bandoma rengti diskusijas, šalia „Coca - Cola Plaza“ statomos gigantiškas palapines... Tačiau festivalio filmų parinkimas kartais abejotinas, jų pristatymuose dominuojantys superlatyvai dažnai verčia gūžčioti pečiais, paprasčiausiai atsirado daug balasto, o ažiotažas atrodo dirbtinai išpūstas.
Toks įspūdis, kad rengėjai nesuvokia festivalio misijos - išskirti perspektyvius, svarbius reiškinius ir kūrėjus, atskleisti aktualias kino proceso tendencijas, akcentuoti naują estetiką.
Festivaliui akivaizdžiai stinga koncepcijos, svečių, gerų edukacinių projektų ir kadaise rodytų vertingų retrospektyvų. Juk ne vienam kino mylėtojui „Kino pavasaris“ iki šiol sukelia asociacijas su vertingomis Leos Caraxo, Wernerio Herzogo, Francois Truffaut, Piero Paolo Pasolini retrospektyvomis.
Matyt, iš „Kino pavasario“ klaidų pasimokė ir pirmojo Kauno kino festivalio rengėjai, pagrindinę programą konceptualiai paskyrę tapatybės temai ir surengę puikią prancūzų Naujosios bangos retrospektyvą. Be abejo, festivalio koncepcijos, reklamos, filmų parinkimo klausimai susiję su rengėjų profesionalumu ir tikslais.
Kiekviena virėja tikrai nesurengs festivalio, nors šis rusų revoliucijos vado požiūris, ko gero, artimas kai kuriems lietuvių festivalių rengėjams. Tiesa, kartais kino festivaliai yra tarsi priedas prie vynų ragavimo, šokių ir koncertų, kaip tai atsitiko šį rudenį su Lotynų Amerikos filmų pristatymu, kartais - tiesiog rengiami ne žiūrovams, o „varnelei“, kaip kad tuščioje „Coca -Cola Plaza“ salėje vykusi baltarusių filmų savaitė, kurios programą papuošė dešimt kartų per visas televizijas rodyta istorinė drama „Anastasija Sluckaja“.
Ko stinga lietuviškiems festivaliams
Lietuviškiems festivaliams, žinoma, stinga lėšų, nes vertingi filmai yra brangūs (net garsesnio dokumentinio filmo platintojai kartais nepasidrovi paprašyti 500 eurų už vieną parodymą), o rėmimo tradicijos vis dar nesusiklostė, juolab kad iniciatyvos nerodo net lietuvių platintojai, kurie turėtų būti dėkingi festivalių rengėjams ne tik už tai, kad šie augina potencialius kino žiūrovus.
Per menkai kino renginius remia miestų savivaldybės. Varšuvos kino festivalis iš miesto biudžeto šiemet gavo pusę milijono zlotų, kitamet jau pažadėtas milijonas. Lietuvių kino festivaliams vis dar stinga ir svečių, ir susitikimų su filmų autoriais. Prieš kokius penkerius metus mūsų žiūrovai, regis, drovėjosi diskutuoti su ką tik pamatyto filmo autoriumi.
Bet dabar padėtis pasikeitė. Svarbu ne tai, kad būtų nutiestas raudonas kilimas ir juo praeitų Catherine Deneuve ar kokia kita pirmo ryškumo žvaigždė. Turint keliasdešimt tūkstančių honorarui tai visai įmanoma.
Svarbiau yra galimybė pabendrauti su filmo autoriais. Apie tai nuolat tvirtina ir Varšuvos kino festivalio direktorius Stefanas Laudynas, pirmenybę atiduodantis ne svečių pasivaikščiojimui raudonu kilimu, bet susitikimams. Panašiai elgiasi ir tradicinės Lenkų kino savaitės Vilniuje rengėjai, kurių dėka Vilniuje jau svečiavosi iškiliausi ir populiariausi lenkų kino kūrėjai.
Jie supranta, kad susitikimas su autoriumi visada palieka ryškų pėdsaką. Dar viena skaudi lietuviškų festivalių problema - pagarba žiūrovui.
Festivalinė peržiūra - išskirtinė, todėl užsienyje į jas draudžiama neštis spragėsius ir gėrimus, siekama punktualumo. Šiemet „Kino pavasaris“ nebe pirmą kartą pritrenkė abejingumu žiūrovams ir kūrėjams. Maždaug dvidešimt minučių po filmo pradžios pavėlavusieji varstė duris, kurios ilgam likdavo atviros, lietuvių kūrėjų, atėjusių į savo filmų premjerą, rengėjai beveik ir neprisimindavo, apie masišką rijimą kino salėje nenoriu net pagalvoti.
Apie pagarbą žiūrovams galėtų pagalvoti ir „Tindirindžio“ rengėjai, kurie tiesiog sunumeruoja gausias programas (pvz., „Programa Nr.21“ ar „Programa Nr. 10“ nesako nieko), šykšti elementarios informacijos, nors į „Tindirindį“ atvyksta ir ypatingi svečiai, o programose gausu tikrai išskirtinių filmų, galinčių sudominti rafinuočiausius animacijos gerbėjus.
Be to, festivalis kiekvienais metais keičia vietą, laiką.
Festivalių dėka kinas Lietuvoje pradeda užimti tą vietą, kurią jau seniai išsikovojo Europos kultūriniame gyvenime. Vakaruose kino festivaliai - įtakinga institucija, diktuojanti kino madas, lemianti kūrėjų ir filmų populiarumą, kurianti svarbius edukacinius projektus ir tokį aktualų Lietuvai šalies įvaizdį.
