Visai šeimai skirtas filmas dažniausiai yra animacinė pilnametražė komedija arba dabar tokia madinga fantasy. Kad juos galėtų žiūrėti ir didelis, ir mažas, čia dažniausiai yra visko po truputį: pasakiškas siužetas vaikams, dviprasmiškesnės užuominos bei už kadro skambantys žvaigždžių balsai - jų tėveliams.
Kaip tai sugyvena, ne vienas galėjo įsitikinti, kad ir pasižiūrėjęs „Šreką“. Tačiau visais požiūriais sėkmingas „Šrekas“, ko gero, yra tik išimtis patvirtinanti taisyklę. Dažniausiai tokie filmai pasižymi geroka niūrumo, juodosios magijos, paslapties doze, skirta vyresniesiems, jie turi daug sąsajų su įvairiais populiariosios kultūros reiškiniais, kad ir komiksais.
Šią sėkmingą formulę sugalvojo Hario Poterio „gimdytoja“ Joana Rowling, ji netruko prigyti visoje masinėje kultūroje. Ją patvirtino ir visus platintojų lūkesčius aplenkusios „Hario Poterio“, „Žiedų valdovo“, „Narnijos kronikų“, „Eragono“ ekranizacijos, nesibaigiančių Karibų piratų nuotykių bei animacinių filmų bumas.
Remiantis panašiais principais sukurtas ir šiandien mūsų ekranuose pasirodantis Matthew Vaughno filmas „Žvaigždžių dulkės“ („Stardust“, 2007). Jis sukurtas pagal populiaraus rašytojo ir komiksų („Sandman“) autoriaus Neilo Gaimano romaną.
Romano, tiklsiau, komikso, neskaičiau, nes nemėgstu fantasy mišrainių, kur sumaišomos įvairios epochos, religijos, archetipai, pasakos, o viso to ištarmė - dažniausiai, švelniai tariant, abejotina.
Tiesiog iš viso pasaulio kultūros lobyno kūrėjas kaip supermarkete pasirenka tai, ko jam reikia, visiškai nekreipdamas dėmesio į kūrinio kontekstą, laiką, stilių. Žinau, kad nuo pat „Žvaigždžių karų“ šis stilius, ypač kine, kine turi daug gynėjų, nes esą visiems prieinama forma galima pateikti žiūrovui labai svarbius, reikšmingus dalykus. Gal ir galima, bet ar būtina?
„Žvaigždžių dulkių“ kūrėjai iš esmės pasakoja dar vieną simbolišką pasaką apie brendimą. Vaikinas Tristanas (Charlie Cox) gyvena saldžiame, bet simboliškame kaimelyje, kurį nuo pasaulio skiria siena.Už sienos - burtais, magija, pabaisomis ir prievarta knibždantis pasaulis. Tačiau vaikinas įsimyli paiką merginą Viktoriją (Sienna Miller), kuri užsimano žvaigždės. Žvaigždė ką tik nukrito ir pavirto žavia mergina (Claire Danes).
Tačiau žvaigždė reikalinga ne tik Tristanui, bet ir raganai (Michelle Pfeiffer), svajojančiai apie amžiną grožį ir jaunystę, ir septyniems žiauraus valdovo sūnums, kurie žudo vieni kitus, kad paveldėtų sostą. Todėl besislapstančių nuo piktadarių vaikino ir jo žvaigždės laukia daug netikėtumų.
Aišku, kad jie sutiks ir pagalbininkų. Vienas jų - tikras vyriškumo ir narsumo įsikūnijimas - yra žaibus ir audras danguje gaudantis piratų kapitonas. Tiesa, paskui paaiškėja, kad visas pabrėžtinas kapitono vyriškumo skirtas apgauti komandai, nes jis pats yra minkštas ir šiltas žmogus. Beje, kapitonas atsipalaiduoja dėvėdamas moteriškus drabužius ir svajodamas apie dizainerio karjerą.
Kapitoną suvaidinęs Robertas De Niro, kaip, beje, ir Pfeiffer narsiai ironizuoja savo ankstesnius vaidmenis ir įvaizdžius, bet kažkodėl darosi nejauku, kai genialiąją „Taksisto“ Traviso sceną priešais veidrodį Niro travestuoja iki pamaiviško kapitono. Suprantu, užuominos apie „žydruosius“ ir jaunystę bet kuria kaina siekiančias išsaugoti raganas yra skirtos tėvams. Vaikams ir paaugliams - daug specialiųjų efektų, pasakiškų dekoracijų ir saldi meilės istorija su moralu.
Juk pabaigoje vaikinas supranta, kad myli Žvaigždę, o ne gražuolę Viktoriją, kuri dar pasigailės, kad pasirinko turtingą jaunikį. Žodžiu, visi gaus tai, ko nusipelnė.
Filme gausu užuominų visiems į kiną susirengusiems šeimos nariams, tačiau jos taip negrabiai siūtos baltais siūlais, kad vyresniesiems akivaizdžiai pabos baksnojimas pirštu į ir taip aiškius dalykus, o vaikams, bijau, daug kas liks neaišku ir neįdomu. Užtat po filmo šeimos nariams bus apie ką pasišnekėti, pvz., apie tai, kodėl smuklės tarnaitė nedviprasmiškai varsto akimis Žvaigždę ir kalba vyrišku balsu?
Geriau, kai filmo adresatas yra konkretesnis, nes, tiesą pasakius, „Žvaigždžių dulkėse“ nuobodžiavau. Filme viskas lengvai nuspėjama, bet jo autoriai elgiasi taip, tarsi žiūrovams būtų nešmanėliai ir viską reikia keliskart paaiškinti.
Kita vertus, tokie filmai yra ir liudijimas, kad šiuolaikiniai žiūrovai akivaizdžiai infantilėja. Užsienio sociologai neslepia savo nuostabos, kai tyrimų rezultatai rodo, jog jaunimas nebenori maištauti ir renkasi patogų, jaukų gyvenimą.
Jų idealas - televizijos šou vedėjai. Trumpai tariant, užuot siekę pakeisti pasaulį, jaunuoliai veržiasi į „Kelią į žvaigždes“, kad aptarinėtų kokius nors infantilius grūdus su nukvakusiais narcizais - vedėjais. Jie nenori palikti vaikystės pasaulio, kuriame visas problemas gali išspręsti magija, o jaukumą kartais pagardina nekenksminga erotikos ar siaubo dozė.
Vasarą važiavau autobusu iš Palangos. Visą kelią keleivius terorizavo trys girti vyrukai: keikėsi, gėrė alų ir kas dešimt kilometrų reikalavo, kad vairuotojas sustotų, nes jiems reikia nusišlapinti. Jie kalbėjo(jei išvien necenzūrinę leksiką galima pavadinti kalba) garsiai, todėl girdėjau, apie ką šneka šie trisdešimtmečiai (o gal ir vyresni) nesubrendėliai. O kalbėjo jie apie ...kiną.
Tiksliau, jie dalijosi įspūdžiais apie mėgstamus animacinius filmus. Kaip supratau, labiausiai jiems patiko „Ledynmetis“, kurio dialogus ir scenas jie citavo atmintinai (pasirodo, verta buvo filmą garsinti lietuviškai). Tiesą sakant, atmintyje išliko gana makabriškas vaizdelis: sumitę, įkaušę dėdės susižavėję kalba apie mėgstamus animacinius personažus. Jį prisimenu iškart, kai išgirstu isteriškai pakilią kokio nors naujo animacinio filmo reklamą.
Vartojimo isterika ir patosas, kai nebeužtenka net supelatyvų, - vienas ryškiausių šios naujos infantilumo bangos, prie kurios žymiai prisideda kinas ir televizija, bruožų. Pabaigai tik dvi citatos.
Žvaigždžių dulkių režisierius Vaughas: „Negalėjau atsispirti įspūdžiui, kad tai - viena nuostabiausių ir originaliausių istorijų, kokias teko skaityti gyvenime“. Prodiuseris Lorenzo Di Bonaventura: „Mane labiausiai sujaudino vaikino istorija. Jis tampa tikru vyru ir pamilsta iš tikrųjų, o kartu ir kovoja su likimu - piratais, raganomis, megalomaniškais kunigaikščiais ir kitokiais stebuklais“.
Infantilų logika - nenugalima. Tiesa?
