Seniai praėjo tie laikai, kai stebuklines istorijas vaikams (ir tiems, kurie niekaip nenori suaugti) kūrė pasakininkai, šiai kūrybos rūšiai paaukoję visą gyvenimą. Dabar vis dažniau pasakų knygeles leidžia pramogų verslo atstovai. Štai prieš keletą metų pasaka "Angliškos rožės" ("The English Roses") debiutavusiai Madonnai šis užsiėmimas taip patiko, kad garsioji popmuzikos karalienė parašė dar keturias visame pasaulyje didelės sėkmės susilaukusias stebuklines istorijas.
Ne mažiau garsus britų roko klasikas Seras Paulas McCartney, perkopęs septintojo dešimtmečio slenkstį, taip pat išleido knygelę "Aukštai debesyse" ("High in the Clouds"). Graži istorija apie narsaus voveriuko Bilio ir jo ištikimų draugų nuotykius vien Didžiojoje Britanijoje buvo išleista pusės milijono tiražu.
Neatsilieka nuo garsių muzikos žvaigždžių ir vienas garsiausių Prancūzijos kino režisierių Lucas Bessonas, neseniai praplėtęs savo gerbėjų ratą jaunaisiais skaitytojais ir žiūrovais. Mat neseniai pasirodė jo pasakų knyga "Artūras ir Minimukai" ir tokio paties pavadinimo filmas.
Per savo gimtadienį dešimtmetis berniukas Artūras sužino, kad už skolas jo senelio namas, kuriame Artūras gyvena su senele, bus nugriautas. Smalsus ir išradingas berniukas ne kartą girdėjo istorijas apie seniai pražuvusį senelį Arčibaldą, kuris kažkada svečiavosi Afrikoje ir iš ten parsivežtus rubinus paslėpė kažkur kieme. Tai buvusios mikroskopinių žmogeliukų genties dovanos.
Bet suaugusieji tokiais paistalais netiki. O Artūras, kartą vartydamas senelio piešinius ir žemėlapius, ima suprasti, kad čia užšifruota lobio vieta. Reikia tik atidžiai įsižiūrėti į rankraščiuose primargintus ženklus. Neveltui senelio kambaryje kabo Williamo Shakespeare'o perspėjimas apie tai, kad "už vienų žodžių gali slėptis kiti".
Kai tik Artūras supranta ženklų kalbą, pasidaro aišku, kad reikia nedelsiant keliauti į Minimukų Karalystę. Paslaptingi atvykėliai vidurnaktį suteikia galimybę berniukui virsti sprindžio dydžio žmogeliuku ir išleidžia jį į fantastišką kelionę. Jei per 36 valandas Artūras, atlikęs savo misiją, nespės sugrįžti prie magiško portalo vartų, juos vėliau bus įmanoma atidaryti tik po tūkstančio metų…
KLIMTAS
„Acme” namų kino archyve jau yra keli labai vertingi vaidybiniai filmai, kuriuose atgyja genialių tapytojų gyvenimai ir dramatiški likimai. „Mergina su perlo auskaru“ pasakoja apie didžiojo olandų tapytojo Johaneso Vermerio garsaus paveikslo gimimo aplinkybes. Filmas „Modiljanis“ atkuria tragiškas Amedėjaus Modiljanio gyvenimo peripetijas. O filmo „Klimtas“ autoriai bando įminti genialaus secesinės tapybos meistro Gustavo Klimto gyvenimo ir kūrybos mįslę.
„Klimto“ struktūra primena geriausiu visų laikų filmu vadinamą „Pilietį Keiną“ (1941 m.). Abu prasideda pagrindinio herojaus mirties scena, po kurios seka kelionė į praeitį, kad sužinotume, kas buvo šių biografinių filmų herojai ir kokių aukštumų jie gyvi būdami pasiekė.
Pirmoji „Klimto“ stotelė retrospektyvinėje kelionėje atgal fiksuoja 1900-uosius. Prasideda naujas „nelaimingas šimtmetis“. Gustavui Klimtui dviejų amžių riba atnešė tarptautinį pripažinimą – Paryžiaus pasaulinėje parodoje jis nusipelnė aukso medalio ir kino pradininko Georges’o Melieso dėmesio.
Tada įvyko ir lemtingas Gustavo Klimto susitikimas su Lėja de Kastro, su kuria aistringi santykiai ir pavojingi ryšiai tapytoją siejo ligi mirties.
Ši fatališka moteris taikliai įvardijo vieną svarbiausių Gustavo Klimto meninės manieros savitumą: „Jis vienintelis gali nutapyti mane su drabužiais taip, kad aš atrodyčiau tarsi nuoga, ir nuogą pavaizduoti taip, kad žmonės matytų ne nuogumą, o kažką kitą“. Taip, beje, nuogas ir apsirengusias filmo damas filmuoja operatoriaus Ricardo Aronovichiaus kamera.
Antrasis ekskursas į praeitį primena garsią Secesijos parodą Vienoje, kuomet Gustavo Klimto darbai išprovokavo skandalą. Vieni piktinosi ir parodoje pateiktus paveikslus vadino „dekadentiško šėtoniškumo sinonimu“, kiti juos apibūdino didingu ir revoliuciniu menu.
Tada nuskambėjo ir esminiai Gustavo Klimto tapybos savitumą charakterizuojantys žodžiai: „Per daug grožio blogiau, nei per mažai!“. Ši frazė, regis, režisieriui, garsiam vizionieriui Raouliui Ruizui, yra raktas į filmo pasaulį ir į hipnotizuojančių meninių chimerų realybę. Filmas subtiliai kuria dekadentiško pasaulio žavesį, o jau trečią kartą Raoulio Ruizo filmuose (po „Atrasto laiko“ ir „Vienišų sielų“) vaidinantis aktorius Johnas Malkovichius preciziškai kuria grožio paklaidintą ir pražudytą genijų.
Su meniniais vaizdiniais tampriai perpinami ir kai kurie tapytojo gyvenimo įvykiai (iš šeimos paveldėta dvasinė negalia, nesantuokiniai vaikai, palaido gyvenimo pasekmės). Pernelyg sukoncentravę dėmesį į egocentristinę Gustavo Klimto figūrą, filmo autoriai kitus personažus parodo labai fragmentiškai.
Nedaug ką galima pasakyti apie keliose filmo scenose pasirodantį tapytoją Egoną Schiele, buvusį Klimto draugu ir konkurentu. Daugiau dėmesio galėjo būti skirta ir aristokratei Emilijai Flöge, buvusiai šalia Klimto daugelį metų ir ne kartą gelbėjusiai menininką nuo kreditorių. Įpratusi būti genijaus šešėlyje Emilija palaikė Klimtą, kai jį apleisdavo įkvėpimas, ir aprūpindavo jį naujomis pozuotojomis.
Akivaizdu, kad filmo autoriai nepretenduoja į visapusišką Gustavo Klimto gyvenimo ir kūrybos analizę. „Klimtas“ sukurtas taip, kad patiems žiūrovams teks spręsti, kokį gi Klimtą jie mato ekrane – tikrąjį ar tik vieną jo meninį pavidalą.
