Visi jie daugiau ar mažiau iliustruoja faktą, jog kai Kūrinys tampa svarbesniu herojumi už Kūrėją, kinas laimi. Tačiau kai Kūrinys tampa priemone priartinti Kūrėjo realybę arčiau esamos, kai kinematografiniais potėpiais bandoma nutapyti ryškius Kūrėjo bruožus jo Kūrinių fone, kai Kūrinys tampa tik dingstimi kinui pretenduoti į Kūrėjo biografo postą, kinas dažniausiai pralaimi.

Apie kino pergalę ar pralaimėjimą galima šnekėti juostos „Moljeras: teprasideda komedija“ atveju?

XVII a. Ilgaplaukis scenos juokdarys Žanas Batistas Poklenas (aktorius Romain Duris) įsiskolina ir patenka už grotų. Iš ten jį ištraukia turtuolis Žardenas (aktorius Fabrice Luchini), desperatiškai trokštantis įvaldyti scenos meną ir savo pjese pavergti nusižiūrėtos aristokratės Selimenos širdį.

Žanas Batistas tampa Žardeno, šventiko sutanos, į kurį jį įsupa pats Žardenas, slėpdamas savo užmačias nuo žmonos (aktorė Laura Morante), ir jausmų, prabudusių po pažinties su Žardeno žmona, įkaitu. Finale – teatruose triumfuojanti Moljero (Žano Batisto Pokleno slapyvardis) komedija „Tartiufas“ ir keliaaukštis moralas apie garbę ir širdį (Žardeno Selimenai), apie meilę ir pinigus (neįvykusių Žardeno dukters vestuvių scena), galiausiai – apie komediją, kuri gimsta ne iš juoko, o iš ašarų.

Kinas meistriškai pasinaudoja realia istorijos spraga (filmas apima septynių mėnesių laikmetį, nuo to, kai Moljeras paleidžiamas iš kalėjimo iki to, kai jis vėl pradeda gastroles su teatro trupe) ir užkamšo ją pseudo-realistiniu scenarijumi, paties Kūrėjo gyvenimą paversdamas Kūriniu. Kaip skelbė užrašas po filmo „Marija Kalas“ (rež. F.Zeffirelli), „Filme veikiantys veikėjai – tikri, bet jiems nutikę įvykiai – ne. Jie tik galėjo nutikti, bet nenutiko“.

Lengvai ironizuojant galima būtų atkreipti dėmesį į tai, kad toks jau tas žurnalistų bruožas – nesant istorijos, ją sukurti. Ši pastaba - juostos „Moljeras: teprasideda komedija“ režisieriaus Laurent Tirard adresu, mat prancūzas, poros kino juostų autorius, nors ir baigęs režisūrą bei dirbęs Warner Bros scenaristu, šešerius metus buvo žurnalo apie kiną „Studio“ žurnalistu.

Jo padaryti interviu su tokiais režisieriais kaip Woody Alenas, broliai Coenai ar Larsas Von Trieras sugulė į knygą „Filmo kūrėjai: privačios žymiausių pasaulio režisierių pamokos“ (Moviemakers\' Master Class: Private Lessons from the World\'s Foremost Directors). Sakoma, kad L.Tirard jiems net užduodavo klausimus, kokiu kampu geriausia statyti kamerą filmuojant filmą ir pan.

Tikriausiai būtų galima teigti, kad visi paminėti režisieriai buvo savotiški L.Tirardo mokytojai, iš kurių kiekvieno jis kažką pasiimdavo. Ar ne dėl šios priežasties juostai „Moljeras: teprasideda komedija“ labiausiai ir trūksta stiliaus vieningumo, organikos? Filme orientuojamasi į XVII a. prancūzų aristokratijos rafinuotumą, manieringumą, tačiau ekrane į akis labiausiai krenta tik menkos pretenzijos į prancūziškąjį subtilumą, gruboka didaktika, dirbtinis moralizavimas ir marionetiniai personažai.

Naivaus kvailelio Žardeno atsivertimas – pirmalaikis ir nemotyvuotas, plevėsos Moljero (kitokio mes jo nematome) jausmų gilumas ir kiek tuščias troškimas rašyti tragedijas – it pusfabrikatis, kurį bandoma patiekti kaip pagrindinį patiekalą, galiausiai atomazga, merdinti mylima moteris bei finalinės tušu apvestų akių ašaros, nori nenori šliejasi prie „geriausių“ Holivudo tradicijų, susijusių su herojaus triumfu, visuotiniu pripažinimu ir pan.

Giliausia ir, reikia manyti, pamatinė, juostos frazė apie komedijos gimimą iš tragedijos, filmo pabaigoje, deja, suskamba disonansu bendrai komedijos–farso atmosferai. Kaip daug geresnę panašios tematikos juostą norisi įvardinti Peterio Webberio „Merginą su perlo auskaru“, kurioje pats olandų dailininkas Johansenas Vermeeras it liejamas akvarele, subtiliai veriant biografinių trupinukų karolius ant kinematografinės fantazijos siūlo, o jo paveikslas spalvinamas tirštu ryškiu guašu, kuriama jo Istorija.

Arba – Chriso Noonano „Mis Poter“, kurioje Kūrėja, rašytoja Beatričė Poter, yra lygiavertė herojė su savo Kūriniu, knygele apie pieštus kiškiukus. Kūrinio, ne realaus Kūrėjo istorija yra pavaldesnė kinui, nes kinas negali būti ir nebus objektyvus biografas, kurio pateiktus duomenis būtų galima naudoti enciklopedijoje ar vikipedijoje. Tad kinas, „atkurdamas“ Moljerą, ar, anksčiau – Goją, būtų išlošęs žymiai daugiau, jei prie Kūrėjo būtų bandęs priartėti per jo kūrinius, o ne atvirkščiai.