Gyvendami po vienu stogu Katerina ir Aleksandras atrasti Neapolį patraukia skirtingais keliais. Vyrą kankina vidutinio amžiaus krizė, kuri sušvelninama itališkojo naktinio gyvenimo linksmybėmis. O žmona abejones dėl mylimojo neištikimybės blaško Neapolio istorinio palikimo “atradimais”.
Atrodo, kad santuoka yra neatstatomai sugriuvus lyg Pompėjos griuvėsiai… “Kelionė į Italiją” įvardijamas neorealizmo šaukliu - aktorių vaidyba filme derinama su “nesurežisuoto” itališkojo gyvenimo akimirksniais.
Apeidamas tuometines nusistovėjusias kino formas, R. Rosellinis aktualina pokario Europos vertybes – atrasta praeitis tampa kovos arena, kurioje savą vietą atranda tiek asmeniniai, tiek visuomeniniai etiniai pasirinkimai.
“Kelionė į Italiją” dėl metamų iššūkių, tuometinės visuomenės buvo įvertinta kontraversiškai.