Besiruošdamos kasmečiam festivaliui „Europos kinas ir dieną, ir naktį“ viešosios įstaigos direktorė Genė Pučinskienė bei Agnė Karūžaitė dar prieš renginio atidarymą bandė spėti savo visų metų darbo rezultatą. Jis pranoko lūkesčius – atidarymo dieną žiūrovai vos tilpo į kino sales.
Pagyrų festivalio organizatoriams negailėjo ir į atidarymą atvykę Latvijos, Baltarusijos, Norvegijos, Nyderlandų ambasadoriai Lietuvoje ir Turkijos konsulė. Mūsų miestą jie pavadino tikrąja Lietuvos kultūros sostine – net ir nebūdami šalies centru ar kurortiniu miestu, surenkame pilnas sales žiūrovų. Europoje, pasak jų, tai retas reiškinys.
Svečiai džiaugėsi panevėžiečių pasisekimu ir sutiko kitais metais vėl bendradarbiauti su „Garsu“ – siūlyti bei finansuoti naujus geriausius užsienio filmus. Kaip teigė direktorė G.Pučinskienė, be šių žmonių pagalbos tokį didžiulį festivalį sunku būtų surengti. Paprastų rėmėjų brangus kinas dažniausiai nesuvilioja. Vienkartinė užsienio filmo parodymo licencija kainuoja 400 eurų.
Stresas žiūrovui
Nors festivalio atidarymas užsitęsė ir po vidurnakčio, visi devyni rodyti vokiečių, norvegų, baltarusių, turkų, prancūzų ir kitų tautų filmai sulaukė vienodo žiūrovo susidomėjimo. Kaip pasakojo renginio organizatorės, po kiekvieno seanso žmonės iš salių išeidavo pilni nepakartojamų įspūdžių ir susikaupusių emocijų.
Visą filmą lydėjusi įtampa itin sujaudino prancūzų juostos „Nuo to laiko, kai Otaras išvyko“ žiūrovus. Sodrios egzotiškos spalvos sužavėjo turkiško kino „Mano tėvas ir sūnus“ lankytojus.
„Stebimės savo žiūrovų kantrumu, nes žiūrėti intelektualų filmą labai sunku – tai nemažas stresas. O čia žmonės iš vieno seanso į kitą ėjo su ne mažesniu užsidegimu“, – pavykusiu renginiu džiaugėsi G.Pučinskienė.
Trumpam atsipalaiduoti ir pasirengti naujai gero kino dozei, pasak pašnekovės, atidarymo metu leido trumpos džiazo ir diskusijų su svečiais pertraukėlės. Į jas susirinkę „Garso“ žiūrovai liko patenkinti svečių nuoširdumu, lengvu bendravimu.
Sušildė neįgalieji
Bene didžiausią įspūdį žmonėms padarė Panevėžio festivalį aplankiusi Norvegijos Voldos miesto neįgaliųjų muzikinė grupė „Merkensteinane“. Šie muzikantai pristatė dokumentinį filmą „Sunku būti rokenrolo atlikėju“. Kūrinyje pasakojama apie jų kelią į didžiąją sceną gimtajame krašte.
Norvegų grupė lietuvius papirko nuoširdumu – užlipę ant scenos kartu su juos atlydėjusiais asmenimis, muzikantai susiėmė už rankų ir padėkojo už šiltą priėmimą. „Ačiū, kad leidote mums pasijusti lygiais tarp lygių. Žinome, kad neįgaliuosius vis dar sunkiai priima visuomenė, bet jiems taip pat reikia suteikti galimybę. Mes tikimės kada nors būti nebeišskirtiniai“, – scenoje kalbėjo svečiai.
Po tokių žodžių ir neįgaliųjų atlikto muzikos kūrinio kilusios audringos žiūrovų ovacijos privertė norvegus pasijusti tikromis žvaigždėmis. Nors savo valstybėje jie – gana gerai žinomi, tokio priėmimo nesitikėjo. Negalėdami atsidžiaugti susitikimu, muzikantai organizatoriams nusprendė įteikti originalų padėkos raštą.
Vokiškas humoras
Netradiciškai diskusinį pusvalandį su žmonėmis pravedė ir vokiečių kūrybinė komanda. Parodę savo komediją „Medkirčiai karaliai“ – apie tris bedarbius vyrus, jie surengė mažą konkursą.
Jo laimėtojams pasiūlė savo prizus – kompaktinį diską ir marškinėlius. Juos žiūrovai gavo, kai atspėjo, kiek vokiečių parodytame filme medkirčiai nukirto medžių.
Vėliau azartiška pokalbio pradžia perėjo prie artimesnės žiūrovų ir filmo dalyvių pažinties. Į įvairius klausimus atsakė vokiečių režisierius Matthias Keilich bei jo pristatyto filmo aktoriai. Į pokalbį įsitraukė ir Liūneno (Vokietija) kino festivalio vadovas Michaelis Wiedemannas.
Be paprastų kūrybą liečiančių klausimų, Panevėžio žiūrovai nesikuklino užduoti ir aštresnių. Mat žiūrėdami komediją „Medkirčiai karaliai“, kai kurie žmonės stengėsi suprasti jiems visiškai nejuokingą humorą.
