Ir parodai taip, kad gamtos ironija pro žiemišką dokumentiką liūdesį iškikentų.
Taip pykai ant dingusios žiemos, kad net sukūrei filmą?
Taip, panašiai ir buvo. Galiu papasakot, labai linksmai viskas vyko. Buvo Kūčių vakaras, tradiciškai nuvažiavom su šeima į savo kaimą molėtų rajone. Išėjom su seserim į lauką ir supratom, kad nėra tos žiemos. Netvarka – griebėm kamerą į rankas ir įamžinom savo pasipiktinimą. Iš pradžių tai buvo skirta draugams, tarsi Kalėdinis sveikinimas.
Tai kūrėte dviese? Kaip pasidalinsit prizą?
Labai sunku dabar čia tą autorystę pasidalinti, tiesą sakant... Filmo su kurmiarausiu idėja tai tikrai mano, su slidėmis – lyg ir sesers, o dėl filmo – „Pravda viena minutė Grand Prix“ laimėtojo – tai niekaip ir nesutarėm. Man visgi atrodo, kad čia aš sugalvojau.
Labai natūraliai gimė tie šieno angelai, kaip žiemos atributas, kurio šiemet pasigedom. Tačiau, kai sugalvojau, kad filmus reikia siųsti festivaliui, sesuo buvo prieš, sakė, jog „tai asmeniška, čia juk draugams darėm ir juk nelaimės tikrai“. O vat ėmė ir laimėjo. Kadangi užsispyrėliškai filmą montavau ir vežiau aš, tai ir pasiimsiu sau šią garbę...
O apie AXX jau ką nors galvojai?
Jau tą patį vakarą šiek tiek kalbėjau su prodiuseriu. Yra visokių minčių, tik dar negaliu jų pasakyti. Labai įdomu viskas, kas laukia – kūryba, filmavimas. Aišku, neturiu tos organizacinės patirties, kaip vadovauti aktoriams, kaip dirbti su kamerom, bet tikiu, jog susitvarkysiu.
Labai norėčiau iš pradžių pakalbėt su Tadu Vidmantu, praėjusio festivalio nugalėtoju, ir išgirsti, kaip jam pačiam sekėsi.
Ar saldus buvo laimėjimo skonis?
Be abejo. Aplinkui visi draugai pradėjo ploti. Iš pradžių galvojau, kad ne „Grand Prix”, o kitą kokią nominaciją gavau, bet kai nusileidau žemyn ir pasveikinti atėjo mindaugas Vosylius, tai jau viskas aišku pasidarė.
Labai nervinausi iš pradžių, kai laukiau savo filmukų pasirodant ekrane, baisu buvo, kokios reakcijos jie sulauks. Kai parodė pirmąjį, lengviau atsikvėpiau – žiūrovai juokėsi, kur reikėjo juoktis, plojo, kur reikėjo ploti. Vadinasi, filmas neliko nesuprastas.
Savo laimėjimą vertinu kaip galimybę. Nieko materialaus, nieko konkretaus, tačiau yra galimybė. Ir nuo manęs priklauso, kaip ja pasinaudosiu. Geras jausmas.
Tai tavo kino debiutas?
Ne, dalyvavau jau pirmajame „Pravda viena minutė“ festivalyje 2005-aisiais, taip pat Vilniaus licėjaus kino festivalyje. Buvom keturi draugai, įsteigę kino kompaniją „Rebusas“.
Manau, kad su jais kartu ir kursiu AXX filmą. O savo ateities su profesionaliu kinu kol kas sieti neketinu, studijuoju tokį nemenišką dalyką – ekonomiką, – bet kol kas esu patenkintas. Licėjuje buvo palankios sąlygos kurti, jaučiausi esantis intelektualioje, kūrybingoje aplinkoje. Dabar viskas šiek tiek kitaip, bet nesakau, kad blogiau.
Sustoti neketinu, nors visi draugai po laimėjimo tik to ir klausė – tai kada meti ekonomiką?
Koks yra tavo filmas ir kodėl jis laimėjo?
Trilogija „Kalėdos“ – nei dokumentinis, nei vaidybinis filmas. Toks pusiau. Scenarijaus susirašęs neturėjau, tik kelias idėjas galvoje. O mane labiausiai ir žavi dokumentika, visada linkau prie jos. Kai žinai, kad viskas tikra, įtaigiau gali pateikti.
Kodėl laimėjo būtent šis filmas iš trijų? Galiu atsakyti labai praktiškai – nes dar buvo ne taip sutemę... Buvo dar šis tas matyti, o kai jau filmavom kitus, tikrai buvo bėda su šviesa. Man pačiam labiausiai patiko filmas apie besmegenį iš kurmiarausių.
Ilgai galvojom, iš ko tą besmegenį padaryti, ir pamatėm pievoj daugybę kurmiarausių, tokių sušalusių, kaip akmenukai...
Po laimėjimo ilgai galvojau, kodėl mano filmą atrinko ir kuo jis kitoks. Gal dėl to, kad natūralus? Didelė dalis mano įkvėpimo ateina kaime. Nežinau, gal dabar vaikų nebeišveža tėvai vasaroms į kaimą, bet aš ten praleisdavau visas atostogas. Tai buvo tam tikra gyvenimo dalis, kurią įdomu stebėti, tyrinėti.
Komisijos pirmininkas režisierius Ignas Jonynas tavo filmą sulygino su Aki Kaurismakio darbais.
Iš tiesų man šis sulyginimas buvo netikėtas. Pats nemanau, kad esu į jį panašus. Nors, tiesa, mačiau tik vieną jo filmą „Priemiesčio šviesos“. Kad Kaurismaki manęs neformavo, tai faktas, nes iki laimėjimo išvis nebuvau matęs jo kūrinių.
O jei reikėtų rinktis labiausiai imponuojantį režisierių, tai būtų Woody Allenas. Mane žavi jo autoironija ir paprastumas. Iš lietuvių autorių – be abejo, A. Matelis. O Kaurismakio darbuose man per daug savigraužos. Įsimintiniausias dokumentinis filmas man – „darvino košmaras“.
Nevilioja kiti saviraiškos būdai, kad ir televizijoje?
Visiškai ne. Televizija dabar bent jau man ir, manau, daugeliui mano bendraamžių nebėra aktuali. Mes nebeturime laiko jos žiūrėti. Visą informaciją randu internete arba dar kartais paklausau radijo.
Televizija paskui mus nebelabai spėja. Tad ji manęs labai ir nedomina. Įdomu ieškoti kitų išraiškos būdų. Tą turbūt ir darysiu.
