Mažai žinoma
Pastarieji metai Panevėžio kultūros centre „Garsas“ skirti lietuviškam kinui ir panevėžiečių aktorių vaidmenims jame. Tokią programą, pasak įstaigos direktorės Genės Pučinskienės, parengti paskatino jau tinkamas laikas komercinio bei intelektualaus kino konkurencijai.
Tai rodo į režisieriaus Algimanto Puipos filmą „Dievų miškas“ bei naujausią jo darbą „Nuodėmės užkalbėjimas“ surinktos pilnos salės žiūrovų. Pastarasis kūrinys kai kuriuose miestuose lankytojų skaičiumi aplenkė net ir populiariausius užsienio filmus.
Žiūrovai, G.Pučinskienė teigimu, jau pradeda domėtis rimtesniais filmais, tačiau daugelis jų dar mano, kad tokių Lietuvoje apskritai nėra. Pasak „Garso“ vadovės, žmones sunku įtikinti, kad mes turime ir savo vertingų darbų – nesame tokia šalis, kaip Prancūzija, kurioje žiūrovai mielai lankosi savuose filmuose, mat kinematografija ten turi savo tradicijas ir užima svarbią vietą.
Mūsų tautoje tolygų kino raidos kelią, matyt, sujaukė istoriniai Lietuvos įvykiai. Daugeliui režisierių atgauta nepriklausomybė atnešė sąstingį. Po intensyvių kūrybinių metų sovietiniais laikais jie nebesugebėjo priprasti prie dabartinės situacijos, kai reikia kovoti už save. Tokių prigesusių režisierių – nemaža dalis vyresniosios kartos atstovų.
Stabdo tvarka
Rankų nenuleido vienas garsiausių Lietuvos režisierių A.Puipa, nors ir sunkiai taikstėsi su itin nepalankiomis pastarojo dešimtmečio aplinkybėmis. Jis džiaugiasi atgimstančiu žiūrovų dėmesiu ir puikiais režisierių pasiekimais pasaulyje, bet valdžios meno vertinimas valdžioje jo netenkina. „Kinas Lietuvoje finansuojamas tiek pat, kiek zoologijos sodas – kiek gauna žirafos, tiek ir mes. Prisimenu, kaip sovietiniais laikais, lankantis Vakarų Europos šalyse, jų režisieriai skųsdavosi, kad 80 procentų savo jėgų iššvaisto pinigų paieškoms ir tik 20 procentų skiria pačiai kūrybai“, – pasakojo A.Puipa.
Tuomet Lietuvos režisieriui tokia tvarka pasirodė labai keista, nes sovietinė valdžia remdavo ir net versdavo juos sukurti tam tikrą skaičių filmų. Dabar, pasak pašnekovo, mūsų valstybė išgyvena prieš daugelį metų Vakaruose vyravusią situaciją.
Nors kinas pamažu kyla, valdžios apynasris, A.Puipos nuomone, dar negreit leis pasiekti Europinį lygį.
„Kino statymas šiais laikais prilygsta banko apiplėšimui. Sukuri filmą ir kaip koks nusikaltėlis sėdi į kalėjimą – rezervinį laikotarpį – mat valstybė tik po penkerių metų vėl leidžia tikėtis finansavimo. Toks laiko tarpas – per ilgas menininkui nedirbti. Kiti taip ir visą dešimtmetį užsistovi“, – apie kūrybinę laisvę šnekėjo vyriškis.
Kova dėl būvio ir tikėjimas, kad kaip nors pavyks aplenkti savo eilę ir prakišti kūrinį finansavimui, anot jo, daugelį menininkų nustumia į šešėlį.
„Talentų Lietuvoje labai daug, bet filmų tik vienas kitas, – tikino A.Puipa. – Nemažai režisierių – tokių kaip Arūnas Matelis, Šarūnas Bartas, Kristijonas Vildžiūnas – vertinami visame pasaulyje. O mūsų šalyje juos prisimenama stojant į Europos Sąjungą ar kitais politiniais sumetimais“.
Reklamos poveikis
„Džiugu matyti augantį žiūrovų susidomėjimą. Nesuprantu, ar čia dėl atpigusių bilietų toks suaktyvėjimas. Prieš keletą metų tekdavo girdėti žmones dejuojant, kad jie negali sau leisti pasižiūrėti lietuviško kino“, – stebėjosi A.Puipa.
Jis taip pat neatmetė šiuolaikinės reklamos poveikio. Tačiau ji, pasak režisieriaus, veiksminga tik pirmąją savaitę, vėliau prasideda tikroji reklama – iš lūpų į lūpas – tuomet pasirodo, kas ko vertas. Paties režisieriaus naujausias filmas „Nuodėmės užkalbėjimas“ neužgeso po savaitės – kuo toliau, tuo daugiau jis pritraukia žiūrovų.
„Dėl „Nuodėmės užkalbėjimo“ populiarumo, kai kurių žmonių nuomone, turiu būti dėkingas rašytojo Jurgos Ivanauskaitės mirčiai. Man tai labai žiaurus komentaras“, – kalbėjo pašnekovas. Režisierius teigė, kad savo kūriniu jaučiasi bent iš dalies išpildęs rašytojos gyvenimo svajonę kurti filmus: „Jurgą vadinu amžina kino nuotaka, kurios niekas nevedė. Ji net savo pirmąsias noveles kūrė, kad kada nors galėtų jas ekranizuoti. Tačiau jai nepavyko“.
Kinas auga
Dalį žiūrovų, pasak A.Puipos, drąsus jo filmas šokiravo ir net papiktino. Tačiau tokia, jo nuomone, buvo pati J.Ivanauskaitė, tokia ir šiandieninė visuomenė.
Daugelis menininkų sutinka, kad norint patraukti dėmesį nevalia atsilikti nuo laiko. Kino raidą pažįstantis režisierius A.Puipa jau pastebi visiškai kitokios kinematografijos daigus. Dėstytojaudamas Lietuvos teatro ir muzikos akademijoje režisierius mato besiskleidžiančią naują režisierių kartą.
„Auga karta, kurioje labai daug talentingų merginų. Pavardžių kol kas nenoriu išduoti, bet skaitant jų darbus akivaizdu, kad tematika labai skiriasi nuo iki šiol buvusios. Juose vyrauja visai nemoteriškas, ironiškas požiūris. Ateina lygių teisių kinematografija“, – apie ateities kiną pasakojo menininkas.
Nepažinta klasika
Žvelgiant į ateitį, nevalia pamiršti ir senosios klasikos. Sovietiniais laikais aukštinti filmai kuris laikas buvo lyg ir primiršti, tačiau pastaruoju metu jo privalumus jau pradeda atrasti naujosios kartos žmonės. Jausmingumu, idealizmu persunkti kūriniai jiems – tikra relikvija, atėjusi iš nepažintų laikų.
Patiems senosios kinematografijos aktoriams jų vaidmenys atrodo patys tyriausi, atskleidžiantys tikrąsias žmogaus vertybes.
„Nesistengiu vertinti šiuolaikinio kino, tačiau, mano nuomone, senasis kinas buvo lėtesnis, santūresnis, gal ir per daug ištęstas. Šiuolaikinis – dinamiškas ir įtemptas, tačiau ir mūsų visuomenė dabar tokia, todėl klasika vertinga tuo, kad leidžia rasti laiko pamąstyti“, – „Sekundę“ tikino pensijos teikiamu poilsiu besidžiaugiantis Panevėžio aktorius Valdas Jatautis.
Jo nuomone, senoji kūryba šiais laikais atgimimo gal ir nesulauks, tačiau jauniems žmonėms leis pažinti šio meno istoriją. Be to, pasak aktoriaus, tai puiki atsvara ekranus užvaldžiusiam komerciniam kinui.
„Žiūrovai dabar itin paveikti amerikietiško filmo, jis pasižymi smurtu, dinamika ir sėja neigiamas emocijas. Tokia kino teatrų ir televizijų pasiūla diegia žmonėms jėgos garbinimą“, – kritikos populiariajam kinui negailėjo panevėžietis.
Nebespėja su kinu
Šie metai, V.Jataučio įsitikinimu, pereinamieji. Atgavus nepriklausomybę po ilgos pertraukos, anot jo, jau pasirodo vienas kitas geras lietuviškas filmas, atsiranda naujų finansavimo galimybių. Tačiau pats buvęs režisierius ir aktorius grįžti į šį darbą nebesiryžtų: „Viskam yra savas laikas. Be to, man, kaip ir daugeliui vyresniosios kartos atstovų, dirbusių dar sovietiniais laikais, būtų labai sunku suprasti pasikeitusią kino gamybą“.
Paskutinį kartą filme vaidinęs prieš trylika metų, aktorius prisipažįsta, jau nebesuprantąs, kaip organizuojamas visas kūrybinis procesas.
„Anksčiau viskas buvo daroma kitaip. Prieš filmą būdavo organizuojamas parengiamasis periodas. Tada režisierius suburdavo filmavimo grupes, jos būdavo atsakingos už grimą, aprangą, apšvietimą ir kitas sritis. Būdavo rengiami filmavimo, fotografijos bandymai. Dabar to nebereikia, visus darbus gali atlikti tie patys žmonės“, – pasakojo V.Jatautis.
Pasak jo, kitaip filmui atrenkami ir aktoriai. Šiais laikais jau nebepraktikuojami režisieriaus pokalbiai su kandidatais – dabar tuo pasirūpina kompiuteris. Filmavimo darbus organizuojančios studijos pateikia nuotraukų katalogą ir pasiūlo išsirinkti tinkamą aktorių.
„Manyčiau, kad anksčiau buvo rimtesnis darbas. Juk režisieriui itin svarbu dar prieš filmavimą pasikalbėti su aktoriumi, aptarti su juo temą. Dabartinė kino gamyba, man atrodo, komercinė. Ji veikiausiai atėjo iš Holivudo“, – senąją ir naująją kinematografiją lygino pašnekovas.
