Yra įpratęs, kad jam paklustų ir pagarbiai vykdytų visas užgaidas. Bet jo autoritetui iškyla labai realus pavojus – vartotojas bei platintojas Džekas Mazurskis (aktorius B. Foster), kuris dar yra absoliutus isterikas ir visokių kovos menų žinovas, ne tik nesiruošia grąžinti skolos, bet ir kiauliškai apkakoja svetainės kilimą.

Džonis ir kompanija nutaria keršyti. Ir pasirenka keršto būdą visai atsitiktinai. Tiesiog keršto įrankis pats pasipainioja įniršusių jaunikaičių kelyje. Tai penkiolikametis Džeko brolis Zakas, kuris tampa įkaitu ir bus paleistas į laisvę tada, kai skola bus grąžinta. Skola – 1200 dolerių.

Rež. N. Cassavetes‘as filmą konstruoja kaip kriminalinį reportažą. Nurodoma veiksmo vieta ir laikas, virš visokių dailių panelių galvyčių pasirodo užrašai su liudytojo numeriais. Ir nuo pat pradžių žiūrovai ima laukti, kas čia dabar bus. Tai, kad bus, aišku, autorius to visai neslepia.

Jam įdomiau, kodėl visa tai bus. Ir ekrane atsiranda tiesiog įstabi debilų bei infantilų galerija. Krūva piliečių, kurie iš principo nėra kraugeriai bei galvažudžiai, bet gražiose jų galvytėse yra tiek intelekto, kad jie paprasčiausiai nesuvokia, kas jiems yra sakoma. Nesupranta, į ką įsivėlė ir paklusniai vykdo savo vaduko įsakymus.

Tai, kad vadukas irgi nesiorientuoja situacijoje, jiems visai nesvarbu, tiesiog toks jau yra jų bendravimo būdas. Vaikinų kietumo išraiška yra grynai verbalinė, savo mėgstamą žodelį jie vartoja vietoje kablelių, šauktukų ir pauzių, nuolat siūlo vienas kitam kai ką pačiulpti, o kai nėra kartu, tampa beveik paklusniais tėvelių vaikeliais. Ir atrodo, kad jokio kriminalo iš principo negali būti.

Bet režisierius tiksliai plėtoja savo pagrindinę temą – apie tai, kad infantilai yra pavojingi ne tik visuomenei, bet ir patys sau ir veda visus įvykius iki finalo. Auka visai nesikankina, aukai grobikų rankose daug įdomiau, negu mylinčios mamytės namuose. Ten – tik meilė ir kontrolė.

Jokios laisvės. Čia – vakarėliai, pirmasis seksualinis nuotykis žydrame vandenyje ir absoliučiai sava kompanija. Bet vakarėlis visai logiškai virsta žmogžudyste, auka savo lemtį supranta paskutinę akimirką, kai jo žudikams lengviau iššauti, negu pagalvoti.

Vienas gal mano, kad tas veiksmas išvaduos jį patį nuo visokių kompleksų, kiti tiesiog idiotiškai daro tai, kas jiems pasakyta.

Kriminalinio reportažo formai trūksta dinamikos, autorius užsižaidžia vakarėliais, gražių panelių portretais, antraplaniais personažais, kurie greitai išreiškia kokią nors idėją ir mitriai dingsta iš siužeto.

Šiaip tai visas filmas egzistuoja dėl kulminacinės scenos, paskui seka bent penki finalai, kurie turėtų žiūrovams pasakyti, kad teisybė šiame pasaulyje egzistuoja, o po nusikaltimo visada seka bausmė. Tai sužinoti, aišku, labai malonu, bet nuo filmo puošnumo, rakursų ir bendros intonacijos susidaro įspūdis, kas režisierius ne nagrinėja rimtą socialinį reiškinį, o slapta gėrisi juo.

Žvaigždės yra – B. Willis atvirai ilsisi ir pasitenkina tuo, kad suteikia garbę šitam kinui vien savo vardu titruose, S.Stone nuoširdžiai stengiasi rodyti dramą ir truputį persistengia, J. Timberlake toks nuoširdus ir natūralus, kad galima įtarti, jog vaidina save patį.

Moralas – nežaiskite gangsteriukų, vaikinai, galite tapti elektros kėdės įdaru. Nors režisierius juos ir myli, Temidė nėra sentimentali.