Net ir tokie didieji kūrėjai, kaip Ingmaras Bergmanas, Stivenas Spilbergas ar Stenlis Kubrikas, negalėtų pasigirti šitokiu pasiekimu.
M.Scorsesei, ypač patyrusiam istorijų pasakotojui, būdingas savitas vizualinis stilius, kuriuo alsuoja jo gyvybingi filmai. Sėkmingai darbuodamasis už masinio kino srovės ribų, šis režisierius jau aštuntajame dešimtmetyje tapo didele figūra kino industrijoje.
Jis pelnė šlovę ir visuotinį pripažinimą, kurio paprastai sulaukia komerciškai žymiai sėkmingesni talentai. Režisierius dažnai filmus grindžia asmenine patirtimi, tyrinėdamas savo amerikietiškąjį-itališkąjį paveldą bei nagrinėdamas temas, besiremiančias religine ar socialine nuodėme ir atpirkimu.
Visa stebintis autsaideris
M. Scorsese gimė 1942 m. lapkričio 17 dieną Amerikos italų šeimoje Niujorke, Mažosios Italijos rajone. Čia gyvenimo ritmas buvo veikiamas dviejų jėgų: bažnyčios ir vietos „kietųjų“ vyrukų – gangsterių. Jis buvo visa stebintis autsaideris, – astma sergantis vaikis, kuris negalėjo sportuoti, kurio sveikata buvo per prasta, kad turėtų visavertę vaikystę, ir kuris dažnai buvo niekieno nepastebimas. Tačiau pats Martinas nieko nepraleisdavo pro savo žvilgsnį.
Tad, suprantama, sėkmės gangsterių pasaulyje jis negalėjo tikėtis. Todėl pasuko religijos keliu ir rimtai rengėsi tapti kunigu. Vis dėlto tarnystė Dievui neatlaikė jo tolydžiai didėjančios aistros kinui. M.Scorsesė metė seminariją ir mokslus tęsė Niujorko universitete, pasirinkdamas anglų kalbą, o vėliau – kino mokslus. Įvykis, galutinai įtikinęs M. Scorsesę, jog filmai jam nebus tik pomėgis, buvo mokslai pas Haigą Manoogianą, asmeninio filmo kūrimo šalininką, kurio pateikta filmų teorija padarė didžiulį poveikį tolesnei Scorsesės karjerai. Nuo šių studijų pradžios jis užsibrėžė tikslą tapti režisieriumi, ir keletas filmų, kuriuos sukūrė būdamas studentu, taip pat sėkminga studijų universitete pabaiga įrodė, jog šis tikslas pasiekiamas.
Kartu su tokiais grandais kaip Stivenas Spilbergas, F. F. Coppola bei Stenlis Kubrikas, M. Scorsesė kūrė filmus kiek kitaip – pagal savo individualią viziją. Jo kūrybinį braižą veikė Holivudas, prancūzų kinas, Niujorko avangardinis judėjimas septintojo dešimtmečio pradžioje. Visus šiuos veiksnius režisierius sulydė į išskirtinai asmenišką ir savitą stilių.
Pirmasis jo didelis ir kritikų išliaupsintas filmas „Grėsmingos gatvės“ (1973 m.) yra autobiografinis, paremtas asmenine režisieriaus patirtimi, kupinas religingumo dvasios ir brutalios realybės bruožų. Tai – miesto mitas, kuriame veikia stilingi vienišiai, kovojantys su savo vidiniais demonais prievarta persismelkusioje aplinkoje.
Visa tai nufilmuota labai ekspresyviai, lydima populiariosios muzikos. „Grėsmingos gatvės“ – šis naujais kūrybos bruožais ir sodriai atskleistais charakteriais pasižymintis filmas – tapo vieno iš produktyviausių ir svarbiausių aktoriaus-režisieriaus tandemų kino istorijoje pradžia. Būtent De Niro buvo tas aktorius, kurio asmenyje Scorsesė įžvelgė puikų variklį, kunkuliuojantį įniršiu, sumišusiu su žmogiškumu. Šis bendradarbiavimas tęsėsi daugiau kaip 20 metų.
O rezultatas buvo tokie filmai kaip „Taksistas“, „Įniršęs bulius“, „Geri vyrukai“ – klasikiniais tapę kino pavyzdžiai.
„Taksistas“ (Taxi Driver, 1976)
Šiurkšti ir kontroversiška moderniojo kino klasika, kurioje tyrinėjamas miesto visuomenės susvetimėjimas. Iš visų psichų, sociopatų ir kitų „lūzerių“, kuriuos De Niro vaidino Scorsesės filmuose, nė vienas nėra toks ryškus ir didingas kaip Trevisas Biklis.
Nuo pat pirmosios „Taksisto“ scenos De Niro yra 26 metų buvęs jūrų pėstininkas, ieškantis darbo, kuris leistų jam nemiegoti visą naktį ir taip kovoti su jį kamuojančia nemiga. Iš pradžių Trevisas yra vienišas, praradęs iliuzijas žmogus, gebantis funkcionuoti visuomenės nustatytose „normalumo” ribose. Tačiau bėgant laikui jis vis labiau tolsta nuo jį supančio pasaulio, pasinerdamas į atsiribojimo maniją. Jis regi Niujorką kaip miestietiško nuopuolio vietą, knibždančią „gyvuliais” ir „padugnėmis”, kuriais turi būti atsikratyta. Ir kas kitas, jei ne jis, turi pradėti šį procesą?
„Įniršęs bulius“ (Raging Bull, 1980)
Biografiniai filmai dažniausiai esti dviejų kategorijų: vienuose pagrindinis herojus perdėtai šlovinamas, kituose – pateikiama sausa ir kone vadovėlinė gyvenimo „ataskaita“. Retas atvejis, kai filmas su nuoroda „paremtas ... gyvenimo istorija“ atskleidžia daugiau nei pavienės jėgos demonstravimą ir su tuo susijusią pramogą.
„Įniršęs bulius“ yra tiesiog tobula priešingybė ir puikus argumentas filmų kūrėjams, jog šis žanras negali būti palaidotas. Kiekvienas besisukančios kameros judesys, kiekvienas skirtingas filmavimo kampas turi priežastį būti šioje istorijoje apie vidutinio svorio kategorijos pasaulio bokso čempioną Džeiką La Motą.
Šis iš nesustabdomos kovų mašinos tampa atstumiančiu išpampėliu, ieškančiu aukų tiek ringe, tiek už jo ribų. Jis aklai ir kvailai žaloja save (daugiausia už ringo vykstančiame asmeniniame ir vedybiniame gyvenime nesveiku pavydu, namų prievarta), kol kartu teisėtai triuškina priešininkus ringe.
Visas 129 minutes režisierius kartu su aktoriumi Robertu De Niro („Oskaras“ už pagrindinį vaidmenį) laiko sukaustęs mūsų dėmesį ties šiuo individu: patraukliu, liūdnu, keliančiu pasibaisėjimą. Ši istorija apie nuopuolį – visiška priešingybė sentimentaliai, labai mėgstamai boksininko/herojaus istorijai, kuri pateikiama „Rokyje“ (Rocky, 1976 m.).
Kritikų pripažintas geriausiu praėjusio amžiaus devintojo dešimtmečio filmu „Įniršęs bulius“ yra neabejotinai vienas svarbiausių režisieriaus laimėjimų. Jei jo dar nematei, padaryk tai kaip įmanoma greičiau. Ir dar vienas dalykas. Jeigu tu apie šį filmą žinai tik tiek, jog De Niro priaugo 30 kilogramų savo herojaus vaidmeniui, išties menkai žinai. Pasiruošk būti nustebintas.
„Geri vyrukai“ ( „GoodFellas“, 1990)
Dauguma filmų, net ir didžiųjų, išsisklaido tarsi rūkas, vos grįžti į realų pasaulį. Jie palieka atmintyje šiokias tokias nuotrupas, tačiau kaip išgyventa tikrovė jie greitai nukeliauja užmarštin. Tik ne šis filmas. Yra sakoma, kad geresnio filmo apie organizuotą nusikalstamumą nėra – net ir turint omenyje „Krikštatėvį”, nors apskritai šių dviejų juostų lyginti nederėtų.
Paremtas Nicholaso Pilleggio biografija „Mafijozas“ apie gangsterį, tapusį FTB informatoriumi, „Geri vyrukai“ yra meistriškas ir galingas filmas, puikiai atskleidžiantis viliojančią mafijos pasaulio prabangą ir moralinį nuopuolį. „Geri vyrukai“ nėra filmas, kuriame būtų mėgaujamasi staigiais siužeto posūkiais.
Žiūrovų dėmesį patraukia pasakojimo galia ir užmojis bei personažų sodrumas. Šis kino šedevras yra vienas tikroviškiausių ir ryškiausių italų-amerikiečių mafijos portretų, stovintis greta „Krikštatėvio“ sagos.
Iš esmės apie mafiją yra dvi rūšys filmų: tie, kurie romantizuoja tokį gyvenimo būdą, ir tie, kurie vaizduoja jį sukrečiamai tiksliai. Pirmiesiems priklausytų „Krikštatėvis”, o antriesiems – „Geri vyrukai”.
Abu filmai išsamiai atskleidžia personažus ir pasižymi stipria atmosfera, tačiau F.F.Coppola sutelkia dėmesį į gangsterių mitą, o Scorsesė yra žymiai pragmatiškesnis. Pagrindinis šių filmų elementas – smurtas, tačiau „Geruose vyrukuose” jis gerokai brutalesnis. Tai iš esmės pagrindinis šių filmų skirtumas, nulemiantis jų temperamentą ir toną.
***
Tai, kas pristatyta šiame straipsnyje, yra tik priminimas ir paskatinimas pradėti pažintį su šiuo kino meistru. Beje, M.Scorsese nė karto nėra gavęs „Oskaro“ statulėlės, o tai, tiesą sakant, netgi labiau prisideda prie jo reputacijos. Pagaliau nei Alfredas Hičkokas, nei Stenlis Kubrikas taip pat jų negavo.
Pernai šis kino genijus vėl sudrebino kino pasaulį „Infiltruotaisiais“. Ir šį kartą Kino akademija jam tikrai nusilenks. Paminėsite šį žodį. Tačiau ne apdovanojimai yra svarbiausia, o tai, kad dėl tokių filmų mes suprantame, kodėl einame į kiną.
Būsimajame muzikiniame miesto žurnalo „UrbaNation“ numeryje susipažinkite su Nelly Furtado, prisiminkite „Nirvanos“ legendą, atraskite naująją Lietuvos hiphopo kartą, išgirskite pankų „dr.Green“ ir „The Toasters“ mintis, sužinokite, kuo pasaulį pavergė britpopas ir dar daug daugiau. Penktasis „UrbaNation“ numeris pasirodys jau balandžio viduryje.
