Pristatysime penkis išskirtinius, skirtingų žanrų ir stilių, kritikų ir žiūrovų įvertintus, žinomų ir debiutuojančių režisierių darbus. Visi jie į Kauną atkeliaus pirmą kartą.

Kuklaus biudžeto filmas „Nuo to laiko, kai Otaras išvyko“ (Depuis qu'Otar est parti... , rež. Julie Bertuccelli, 2003 m.) sulaukė labai didelio dėmesio, apkeliavo daugybę festivalių ir buvo gausiai apdovanotas (2003 m. Kanų festivalyje jis gavo pagrindinį Kino kritikų savaitės prizą, Monrealio ir Dovilio festivaliuose buvo apdovanotas už geriausią scenarijų, gavo prancūzų kino kritikų prizą už geriausią 2003 m. prancūzų filmą).

Jauna prancūzų režisierė subtiliai žvelgia į Gruzijos žmones ir į jų gyvenimus po šalies nepriklausomybės paskelbimo.

Prancūzų aktorės Zabou Breitman režisūriniame debiute „Prisiminti gražius dalykus“ (Se souvenir de belles choses, 2002 m.) sergančio žmogaus integracijos į visuomenę tema nagrinėjama pasakojant romantišką meilės istoriją. Ši istorija gimsta gydymo centre, kuris iš pradžių ir yra lyg sumažintas visuomenės modelis.

Prarandančio atmintį žmogaus padėtis, visuomenės primetami apribojimai šiame filme subtiliai siejami su antisemitizmo tema. Filmas Prancūzijoje buvo įvertintas trimis Cezario statulėlėmis tarp jų - už geriausią debiutą.

Kitas filmas, kurį galima pavadinti aktoriaus filmu - Benoît Jacqout nespalvota juosta "Iki greito"( À tout de suite, 2004 m.), kurioje jaunoji prancūzų kino žvaigždė aktorė Isild Le Besco atskleidžia visą savo grožį ir talentą (2000 m. už vaidmenį Benoît Jacquot filme "Sadas" nominuota kaip daugiausia žadanti jauna aktorė).

Tai - kelio filmas, kurio centre prancūzės ir marokiečio meilės istorija.

Seksualumo, transseksualumo temos narpliojamos Sébastiano Lifshitzo filme „Laukinė pusė“ (Wild side, 2004 m.). Visuomenės nustatytos normos ir šalia egzistuojantis paralelinis gyvenimas. Filme vaidina neprofesionalūs aktoriai.

Nufilmuota taip, jog atrodo, kad natūraliai fiksuojami dokumentiniai kadrai. Matę režisierės Claire Denis darbus atpažins jos filmų operatorės Agnès Godard braižą. Filmas nagrinėja François Ozono pamėgtas temas, tačiau prie jų prisiliečia jautriai, lyg prie žaizdos.

Alžyrietiškos kilmės prancūzų režisieriaus Rachido Boucharebo filme „Mažasis Senegalas“ (Little Senegal, 2002 m.) kolonizacijos ir tremties temos gvildenamos, tiesiant tremties kelią nuo Senegalo iki Niujorko. Tikroviškumo filmui suteikia dokumentinis stilius, autentiškos archyvinės medžiagos panaudojimas ir puikus aktoriaus Sotigui Kouyaté darbas.

Režisieriaus Rachid Bouchareb Niujorkas labai skiriasi nuo to Niujorko, kurį esame įpratę matyti kino ekranuose.

Prancūzų kino savaitės programa

Kovo 23 d. 17.30 val. „Prisiminti gražius dalykus“
Kovo 23 d. 19.30 val. „Laukinė pusė“

Kovo 24 d. 17.30 val. „Nuo to laiko, kai Otaras išvyko“
Kovo 24 d. 19.30 val. „Mažasis Senegalas“

Kovo 25 d. 17.30 val. „Iki greito“
Kovo 25 d. 19.30 val. „Prisiminti gražius dalykus“

Kovo 26 d. 17.30 val. „Mažasis Senegalas“
Kovo 26 d. 19.30 val. „Laukinė pusė“

Kovo 27 d. 17.30 val. „Nuo to laiko, kai Otaras išvyko“
Kovo 27 d. 19.30 val. „Prisiminti gražius dalykus“

Kovo 28 d. 17.30 val. „Iki greito“
Kovo 28 d. 19.30 val. „Laukinė pusė“

Kovo 29 d. 17.30 val. „Mažasis Senegalas“
Kovo 29 d. 19.30 val. „Nuo to laiko, kai Otaras išvyko“