Filmų per daug, nors verk. Tik nuo laiko ir maisto nepriklausomas Edvinas Pukšta (“Kino pavasario” programos sudarytojas) galėtų juos visus pamatyti. Reikės labai rinktis. Pradžioje renkuosi DVD, kurie ir be akcijos kainuoja 9,90 EUR ir kalba angliškai. Prisiperku tiek, kad nebebijau atominio karo, jau turiu ką veikti bunkeryje.
Viena ranka apglėbęs prateities dešimtbalius, kita ranka vartau ateities viltis ir pasiklystu. Pirmiausiai sutinku Gretą (“Skalvijos” k/t), kuri laksto kaip padegta kino mugėse, stajeriuoja per filmus ir man vietine greitakalbe paaiškina, kas su kuo ir prieš ką. Juokiamės iš Kulviečio, Marijaus (vieno iš Kinas.info maniakų) – nuo filmų pertekliaus jis jau su savimi kalbasi.
Susimąstau, kad filmų šukavimas prie gero nepriveda, bėgu slėptis į Museum Fur Fotografie. Iki gegužės ten rodomos žvaigždžių kojų skėtiko Davido LaChapelle rūgštingos ir lėliškos vizijos, paties Newtono legendinių vyrų portretai bei perkarusio nuo apdovanojimų Jameso Nachtwey kelius lenkiantys dokumentiniai vaizdai iš Kosovo, Irako ir 9/11.
Sako, Jamesas labai depresingas – pamačius, ką jis matė, norisi nusikąsti lūpas.
Nors atvykau į festivalio galą, bet jau žinojau, kad Berlyno konkursinėje (pagrindinėje), kaip visuomet būna – galybė balasto ir, vieša kritikos nuomone remiantis, jokių šedevrų. Kitos programos įdomesnės, ypač “Forumas”, kur filmai turi pulsą ir nesistengia sekti vadovėliais.
Dar yra pavėluota pagarba R.W. Fassbinderiui – jo pasaulio rekordą sumušęs penkiolikos su puse valandų “Alexanderplatz” visu ilgiu. Taip pat nusilenkimas “Bonnie & Clyde” tėvui Arthurui Pennui, nebyliam trečiojo dešimtmečio miestietes paveikslavusiam kinui bei kulinariniams filmams. Juokinga, bet ne visi konkursiniai sutitruoti angliškai, tad jei Korėjos pasienio dialektai svetimi, teks eiti į išėjimą.
Ir nors Berlynas nejuokauja ir net nesiruošia leisti man žiūrėti filmų (Film museum – įdomesnis už patį kiną, o Avedono parodoje sužinau, kad surūgusios Marilyn Monroe nuotrauka įgytiną už 80K EUR), vis gi išsirenku kelis sau įdomius, visi iki vieno patinka.
Persvarsatu ar nepraskydau – keturi geri filmai iš eilės, to nebuvo nuo tada, kai pažiūrėjau kelias “Curb Your Enthusiasm” serijas iš eilės.
Žiūriu iki šiol man nepažinto japono Kihachi Okamoto 68-ųjų anti-karinę komediją “Nikudan A.K.A. Human Bullet” ir stebiuosi neskaitmeninio laikmečio gabumais kuriant klipinį, užtikrintą pasakojimą. Jame pusiau vykęs karys virsta kiaule, visagaliu ir įsimylėjusiu keršytoju. Liūdžiu, nes filmo neįmanoma rasti net Amazone.
Toliau persijungiu į asmeninį atradimą – Guy Maddino (neįtikėtinas “The Saddest Music In The World” irgi buvo jo) 96 procentais autobiografinį “Brand Upon The Brain!”. Jei jis būtų šiame “Kino pavasaryje”, iškart skelbčiau vienu iš trijų esminių juostų.
Drąstiškai eksperimentinis, caksintis tarp nebyliojo kino ir Jono Meko bei pastoviai primenantis apie tai, kad tėra tik kinas, jis nepaskęsta formoje, bet gyvai ir unikaliai papasakoja apie prisiminimo kelionę. Vyras grįžta prisiminti despotės mamos, nugarą atsukusio tėvo, žaismingos lesbietės sesers ir dvilypės jos meilužės, kuriuos surišo viena bjauri ir juoda istorija. Po seanso prakalbęs režisierius jau nieko nebegalėjo pagerinti – nebuvo kur.
Kiti du – tikėtinai vizuali, dizaineriška, wallpaper-iška garsaus klipininko Tarsemo Singho (“Celė”/“The Cell”) pasaka apie mergaitę Aleksandrą ir metadono dietos besilaikantį depresyvų kaskadininką. Tai yra meilės laiškas, gražesnio ir Mačernis neparašytų. Tiesa, šis skirtas kinui. Pamatysi – apie “The Fall” kalbės net sumauti “Oskarai”, o su žavingu akcentu kalbanti pagrindinė mergaitė lips ant viršelių.
Baigiu viską nekaltu ir nostalgišku minėto Penno “Four Friends” – iš tų, anų laikų, kurie liūdėjo dėl praėjusių dešimtmečių.
Bet grįžkime prie laureatų. Komisijai vadovavo šį bei tą sukūręs Paulas Schraderis (“Affliction” arba “American Gigolo”), dar rašęs scenarijus Scorsesei (taip, ir “Taxi Driver”), dabar – žiauriai susenęs. Tad nenuostabu, kad pasirinkti filmai, kuriems kritikai net nenaudodavo savo užrašų knygelių.
Svarbiausi Berlyne yra aštuoni prizai, bet iš viso su visom nepriklausomom žiuri, jų suskaičiavau 52! Žodžiu, jei filmas yra apie moterį gūdžiame kaime, pageidautina kur nors Mongolijoje, diplomas beveik jo rankose.
Panašus laimėjo “Auksinį lokį”. Daugelis gūžtelėjo, Macaitis bandė teisinti, aš nemačiau – “Tujos vedybos” (Tu ya de hun shi) buvo nekontraversiškas, nesukėlė orgazmų, neišsiskyrė, tad visiems suėjo. Visuomet sunku mušti prizininkus, nebent tai būtų visuotinai pasmerktas Roberto De Niro “The Good Shepherd” – pažymėtas už išskirtinį aktorių ansamblį arba už žvaigždes, kurių pavardės per didelės vienam filmo plakatui. Sąžinės reikia turėti!
Kol jie dalinosi meškomis, ėmiau už rankos Vilmą ir ėjome kavos. Gerdami skundėmės vienas kitam, kad važiuodami kino atvažiavome į Berlyną. Šiemet jis nepaliko jokių šansų savo viso miesto kino teatrus okupavusiam gaminiui. Tačiau jis pats yra nuostabus filmas. Ir ne vienas.
