Būtent ši karalienė ir yra pagrindinis filmo personažas. Taigi, filmas šiuolaikinis, o ne istorinis - kostiuminis. Tačiau nevadinti jo istoriniu vis dėlto negalima.
Ekrane rodomiems įvykiams – beveik dešimtmetis. Aišku, tai jau istorija, nors žmonijos atžvilgiu ir nesena, daugumos žiūrovų gerai prisimenama. Tačiau kažin ar filmo siužetinė linija žinoma Lietuvos žmonėms. Dėl to filmas galėtų būti mums įdomiu, bet nepulsiu šito būtinai teigti.
Pripažintas dėl savo užtikrintos meistrystės ir puikių filmų, tiesa, garsinusių jį prieš dešimtmetį ir anksčiau, anglas Stephen Frears, sukūrė filmą kur kas aktualesnį tautiečiams nei likusiai pasaulio daliai.
Ne, „Karalienė“ nėra nei neįdomus, nei nuobodus visiems, tačiau iš jo sklindanti politinė publicistika tikrai, manau, kur kas labiau yra imponuojanti režisieriaus tėvynainiams.
Puikus aukštuomenės kronikos pavaizdavimas, neišvengiantis ir meniškumo, ypač dėl geros vaidybos dozės, užtikrino filmui jau apie trisdešimt (!) įvairių, dažnai pačių prestižiškiausių, prizų. Vis dėlto, būsiu atviras, po keletos dienų įvyksiančiuose „Oskarų“ dalybose, geriausių filmų kategorijoje mano favoritai bus kiti…
Pabandysiu paaiškinti kodėl.
Taip, filmo kūrėjai, pasakodami apie šalia gyvenančius ir valdančius šalį monarchus, jau dešimtmetį esantį faktiškąjį šalies vadovą premjerministrą Tonį Bleirą, turėjo remtis savo žiniomis, intuicija, dokumentais bei hipotetika.
Realiai buvusią situaciją, kada po „žmonių princesės“ Dianos tragiškos žūties, karališkoji pora užsidarė rūmuose ir atsiribojo nuo piliečių, jie buvo priversti paversti kūryba. Jokių tikrų pokalbių, situacijų, elgesio motyvų, monarchai neviešina ir jų gyvenimą teko kurti naudojantis tik meno priemonėmis. Lygiai kaip autoriai neturi ir informacijos, ar jie gerai šią buvusią situaciją pavaizdavo, ar matė karalienė šį meninį filmą apie save, ar jis patiko.
Užtat filmą apie tai, kaip Tony Blairas išgelbėjo monarchijos garbę ir populiarumą britų širdyse, puikiai įvertino prizų dalintojai. Manyčiau, jog gal ir per gerai.
Man filme pritrūko gilumos. Greitai susitaikai su tuo, kad ir karalienė ir Tony Blairas ir princas Čarlzas ekrane yra kur kas jaunesni, guvesni, nei žinai juos dabar. Kas be ko, duoklę praėjusiam dešimtmečiui sugebi atiduoti.
Tačiau sunkokai priimi britų polinkį į prasimušančias holivudines klišes. Štai lyg „geriausiuose“ žmonių iš Los Andželo darbų pavyzdžiuose, karalienei apsispręsti, “susigaudyti mintyse” padeda gražuolio elnio likimas.
Perdėtai teigiamasis herojus Tony Blairas vienintelis “širdies gilumoje” supranta tikruosius karalienės sprendimų ir elgesio motyvus savo aplinkos tarpe ir “griežtai” bendradarbius paauklėja, kaip reikia vertinti jos elgesio motyvus. Amerikoniško kino požymiai...
O befantazuojant karalių gyvenimo temomis, prisigalvoti, jog septyniasdešimtmetė karalienė savarankiškai vairuoja didžiulį, artimą sunkvežimio klasei, senos laidos “Rang Rover”, kerta upę, patenka į medžioklės zoną, mano supratimu, gerokas perlenkimas.
Gal tai duoklė “kinematografiškumui”, bet vis dėlto...
Užtat britų kino veteranės Helen Mirren filme kuriama karalienė Elžbieta II tikrai nuostabi. Prognozuočiau geriausios aktorės Oskarą... Kiti personažai, mano manymu, turėjo būti kiek įvairiapusiškesni, mažiau tiesmuki.
Nors pažėriau tam tikros kritikos filmui, manau jis įdomus ir mums. “Sulaikytos” monarchų emocijos, statiškas elgesys, tuo pačiu nusako ir jų statuso komplikuotumą šiuolaikinėje Jungtinėje Karalystėje. Vindzdorų dinastijai likimas lemia griežtą protokolą, diplomatinę vaidybą, konservatizmą. karalienė gali paleisti parlamentą, skirią ministrą pirmininką, yra karo vadė, tačiau faktiškai šalyje atlieka tik reprezentacinę funkciją.
Tą, neabejotinai, per filmo “šaltumą”, neemocingumą, ir stengėsi pabrėžti patyręs režisierius Stephen Frears. Tuo pačiu jis “pastatė dar vieną paminklą” žaviajai ir veikliajai amžinatilsį princesei Dianai, išdrįsusiai mesti iššūkį apkerpėjusiai tradicijai, formalumams. Ji tapo “širdžių princese” todėl, jog sugebėjo parodyti britams, kad ir gyvenant karališkoje šeimoje galima džiaugtis gyvenimu.
Vien dėl jos atminimo gerai, kad buvo sukurtas filmas “Karalienė”. Galima buvo tą padaryti ir kur kas anksčiau...
