Holivudą įkūrė bėgliai

XX a. pradžioje Amerikos kinematografininkai smarkiai nukentėjo nuo „stebuklingojo žibinto“ išradėjo Tomo A. Edisono bendrovės. T. Edisonas ir jo partneriai įsteigė Patentų bendrovę ir ant visko „uždėjo savo leteną“ – kad „primygtų“ kino piratus, privertė kino nuomotojus dirbti tik su savo filmais. Nepriklausomi prodiuseriai buvo, tiesiai šviesiai tariant, išspirti iš apgyvendintų vietų – jiems nedavė ramybės T. Edisono inspektoriai, o visai prispaudė dideli mokesčiai. Bet nepriklausomi kinematografininkai rado išeitį – jie įsikūrė Los Andželo priemiestyje Holivude.

Holivudas buvo ideali vieta natūriniams filmavimams. Čia nepriklausomi prodiuseriai sukūrė filmavimo aikštelių tinklą po atviru dangumi ir daugelį metų sėkmingai juo naudojosi, kad ir kaip draskėsi ir putojo T. Edisonas. Pagaliau 1910 metais nepriklausomi prodiuseriai per teismą sutriuškino Edisono monopoliją ir netrukus paleido kone konvejerinę kino produkcijos gamybą. Tiesa, jos kokybė anaiptol neblizgėjo.

Kad sumažėtų investicijų rizika, prodiuseriai sukūrė sistemą kino produkcijos kokybei gerinti ir pelnui didinti. Kino studijos ir rūmai, mėgstami žanrai ir kino žvaigždės, gamybinės laboratorijos, kuriose buvo kuriamas filmo garsas ir spalvos, pagaliau rėksminga reklama turėjo užtikrinti žiūrovui geriausius kino reginius pasaulyje. Holivudas tapo pasaulio pramogų centru. Netruko ekranuose pasirodyti filmai, sukrovę jų kūrėjams milijoninius turtus ir paskatinę naujas gausias investicijas į šį verslą (tarp pirmųjų „blokbasterių“ - Sesilio B. De Milio „Indėnės vyras“, Deivido V. Grifito „Tautos gimimas“ ir kt.).

Nematomi kino veidai

Daugelį pažangių kinematografinių idėjų sukūrė ir įgyvendino būtent prodiuseriai. Jų, o ne režisierių ar aktorių, įsteigta ir pirmoji pasaulyje Kino meno akademija, teikianti garsiuosius oskarus. Tačiau prodiuseriai ligi šiol tūno šešėlyje net tada, kai filmo sėkmė pasklinda po visą pasaulį. Geriausia, ko gali tikėtis prodiuseris – savo pavardės spalvingame studijos logotipe filmo demonstravimo pradžioje.

Holivudo kino studijos XX a. trečiajame dešimtmetyje „iškepdavo“ daugiau kaip 700 filmų per metus ir vienaip ar kitaip kontroliavo visą Amerikos, o vėliau ir Europos kino rinką. Iš pradžių kino verslo įtakos sferomis dalijosi 9 pagrindinės kino studijos: „Metro-Goldwyn-Meyer“ („MGM“), „Fox“, „Paramount“, „Universal“, „First National“, „Mutual“ ir „Triangle“ (vėliau „United Artist“), taip pat „Warner“ ir „Columbia“.

„MGM“, vadovaujama Luiso B. Majerio, kūrė optimistiškas šeimynines melodramas ir komedijas. „First National“ pastatė 5000 kino teatrų ir juose rodė superfilmus „po du dolerius už vietą“. Įtakingo Holivudo „boso“ Adolfo Cukerio „Paramount“ sėkmingai statė dramas, kuriose aktyviai bendradarbiavo Europos kino meistrai. „Triangle“, vėliau pasivadinusi „United Artist“, rėmėsi garsiausiais Amerikos kinematografininkais – D.V.Grifitu, Tomu G. Insu ir Maku Seneku, taip pat Čarliu Čaplinu, Mere Pikford, Duglu Ferbenksu. Broliai Semas, Džekas ir Haris Vorneriai studijoje „Warner Brothers“ bei Haris Kono „Columbia“ kūrė gal ir ne itin subtilius, bet itin žiūrimus trilerius.

Kino karštinė ir pokyčių vėjai

"Didžiosios krizės“ metais JAV studijos sugebėjo sukurti kino „aukso amžių“. Holivude prasidėjo tikra filmų karštinė. Žiūrovai troško kuo įvairesnių žanrų filmų, o amerikiečių protus valdė Ruzvelto guodžiamoji idėja „prosperity“ (klestėjimas). Būtent tuo metu susiformavo pagrindiniai dramatiniai receptai, populiarūs iki šių dienų.

XX a. 5-jame dešimtmetyje Holivude viešpatavo nepriklausomų prodiuserių grupė – Semiuelis Goldvinas, Deividas O. Selznikas, Lesis L. Laskis, Halas Roučas, Volteris Vagneris, Voltas Disnėjus ir kiti. Šie meistrai mokėjo gauti pinigų savo filmams, ėmėsi atsakomybės už savo projektų meninę vertę ir kaip lygūs su lygiais varžėsi su pagrindinių studijų produkcija. 1946-ieji finansiškai buvo sėkmingiausi metai per visą XX amžių. Kiekvieną savaitgalį, Oksfordo enciklopedijos duomenimis, į kino teatrus sugužėdavo daugiau kaip 100 milijonų žiūrovų.

Bet ne visų Holivudo „monstrų“ dantims buvo kino technikos revoliucija, kuri reikalavo didelių išlaidų. Juos prispaudė ir 1950 metų antimonopolinis įstatymas, uždraudęs studijoms turėti kino aikštelių tinklą ir šitaip monopolizuoti verslo šaką. Prie to dar prisidėjo televizija, stojusi į įnirtingą kovą dėl žiūrovų dėmesio (1954 m. Jungtinėse Valstijose jau buvo daugiau kaip 30 milijonų televizorių). Šitaip į nebūtį nugrimzdo nemažai kino studijų.

Šešiasdešimtaisiais prodiuseriai vėl sukruto taisyti reikalų. Jie ėmėsi tradicinių Holivudo žanrų – kino epopėjų, miuziklų ir komedijų. Tačiau pasaulis audringai kito ir daugelį milijonų kainavę standartinių žanrų projektai skaudžiai trenkė per jų kūrėjų kišenes.

Netrukus, smarkiai pabrangus Holivudo paviljonams ir dėl to, kad žiūrovai labiau pamėgo naują realistiškesnę kino estetiką, daugelis juostų buvo pradėtos statyti už Holivudo ribų – Niujorke arba Europoje, taip pat Australijoje, Meksikoje, Kanadoje. Studijos buvo modernizuotos, Holivude daugiausia liko tik būstinės ir techninės dirbtuvės. Holivudas nebeturėjo ketvirtojo ir penktojo dešimtmečių šlovės, bet „didieji“ išliko „didžiaisiais“.

Senojo Holivudo krizė

Foto: AFP/Scanpix

1970-ieji Holivudui buvo nesėkmingiausi per visą pokario istoriją – kino salių lankomumas sudarė tik 80 procentų 1946-ųjų m. lygio. Daugelis kinematografininkų atsidūrė ties praraja. Reikėjo mažinti filmų kūrimo savikainą ir rasti būdų privilioti žiūrovus į kino teatrus. Holivudas nebūtų Holivudas, jei nerastų išeities. Koziriu tapo jauni, B kategorijos mažo biudžeto filmus kuriantys režisieriai. Nauja karta pasiūlė ir naują kino dvasią. Greitai kasų rekordininkais tapo ne „muilo” miuziklai ir pseudoistorinės dramos, o „fantasy“, siaubo, kataklizmų, koviniai filmai. Į juos dabar plūdo žiūrovai.

XX a. 9-jame dešimtmetyje „didieji“ išgyveno ne geriausius savo laikus. Reikėjo dėti nemažai pastangų buvusiai šlovei atkurti. Kai kurioms studijoms taip ir nepasisekė. 1980 m., žlugus ambicingam M. Čimino projektui „Pragaro vartai“, „Universal“ turėjo prisiglausti po MGM stogu. Studija „United Artist“ nebekūrė filmų – tapo jų nuomos kontora. Žlugo ir „Columbia“ – ją priglaudė korporacija „Sony“, po kurios sparnu atsidūrė bankrutavusios kino studijos „TriStar“, „Mandalay“ ir kitos.

Devintajame dešimtmetyje nė vienas iš „didžiųjų“ projektų nepelnė nė vieno „Oskaro“. Tačiau jau net 10 filmų sugebėjo peržengti 100 milijonų dolerių pelno ribą. Spilbergo „E.T.“ pirmą kartą surinko apie 400 milijonų, o J. Camerono „Terminatorius 2“ pirmąsyk vien filmavimui „išsiurbė“ 100 milijonų dolerių.

Atgimimas ir „šviežias kraujas“

Foto: Corbis

Atsiradus skaitmeninėms technologijoms ir paplitus vaizdajuostėms, ekrane tapo įmanoma įkūnyti bet kokį režisieriaus sumanymą. Tai ir vėl patraukė žiūrovus į kino teatrus. Jei 1990 m. „svajonių fabrikas“ surinko 632 mln. dolerių, o 1991 dar mažiau – 604 mln., tai baigiantis dešimtmečiui kasmet ši suma padidėdavo apie 10 procentų. 1998 metais Holivudas per metus susižėrė 1 mlrd. dolerių. JAV kino salių lankomumas sudarė šiek daugiau nei 60 procentų 1946 m. lygio.

Dešimtajame dešimtmetyje, be to, iškilo nepriklausomos kino studijos, taip pat žymių kinematografininkų studijos: Stiveno Spilbergo „DreamWorks“ K. Kostnerio „TIG“, C. Eastwoodo „Malpaso“, Melo Gibsono „Icon“ ir kt.

Šiandien viena perspektyviausių Amerikos studijų yra „Miramax“ („Kriminalinis skaitalas“ (Pulp Fiction), „Anglas ligonis“ (English Patient), „Nužudyti Bilą“ (Kill Bill). Vien 1997 m. ji sukūrė 31 pilnametražį vaidybinį filmą – daugiau už visus Holivudo „monstrus“. Paskutiniame antrojo tūkstantmečio dešimtmetyje tarp lyderių dešimtuko įsitvirtino nepriklausoma studija „New Line Cinema“. S. Spilbergo ir partnerių projektas „DreamWorks“, turėdamas savo sąskaitoje tokius hitus kaip „Gelbstint eilinį Rajaną“ ir „Amerikos grožybes“, kartu su jaunosiomis maištininkėmis XXI amžiuje jau spėjo perstumdyti kėdes Holivudo olimpe.

Netrukus pasirodysiančiame naujame „UrbaNation“ numeryje skaitykite apie visus 2006-ųjų reikšmingiausius. Interviu su metų atradimu – grupe „Gravel“. Išsamią praėjusių metų Lietuvos „underground“ scenos apžvalgą. Susipažinkite su muzikos grotuvus bei radijo stotis valdžiusiu Emo Rock stiliumi, sužinokite, kodėl reperį Timbaland vadiname svarbiausiu 2006-ųjų muzikos žmogumi. Be to, kartu su žurnalu gausite filmą „No name“ apie lietuvių ekstremalaus sporto mėgėjų nuotykius. Ieškokite vasario mėnesio „UrbaNation“ jau nuo kitos savaitės prekybos centruose bei spaudos kioskuose.