Sako, sukurtų aštuoniolika kino novelių. Bet tai, ką regi ir atpažįsti ekrane, atrodo, ne viskas. Nespėdamas skaityti finaliniuose kino juostos titruose visus prisidėjusių sąrašus, atsitiktinai pastebiu paminėtą gero pažįstamo Vudžio Aleno (jo naujausias filmas dar teberodomas kino teatruose), „Marijos Antuanetės“ stačiokę Asia Argento pavardes. Jų nei pamatysi ekrane, nei rasi jokiose filmo aprašymuose.
Gal misteris Alenas bus parašęs kokią frazę (gal žodį pakeitęs), o Asia kadro gilumoje sėdėjo kur skverelyje, kada kolegos vaidino prieš kamerą? To nesužinosime. Ir nereikia. Svarbu, kad tas gausus kino profesionalų būrys, kuriuos matome, kartais vos spėdami atpažinti, puikiai realizuoja užduotį – atskleisti savajame epizode kažką jautraus, šilto iš žmogiškųjų santykių sferos.
Kai kada tie kontaktai tarp personažų labai tikroviški ir natūralūs, kai kada kiek sukinematografinti, kad mums būtų įdomiau, bet visada vienaip ar kitaip jie susilieja į amžiną bei išskirtinį žmonijos jausmą – meilę. Kai kuriuose epizoduose šis jausmas keistokai išreikštas, kai kada sunku ir nusakyti, kur, kame jis, bet pamatę kiekvieną mozaikos segmentėlį, visuomet surasime mintį, pajusime poreikį padiskutuoti su draugais apie tą, ką matėme.
Tik filmo tempas nesuteikia tam laiko – reikia greitai įsitraukti į kitų personažų gyvenimiškus reikalus...
Specialiai neskubėjau pabrėžti, jog pagrindinis veikėjas, visų tų likimo posūkių kaltininkas ir kiekvienos rodomos istorojos dalyvis – Paryžius. Nė akimirkai neabejoju, jog tik šis romantiškos meilės, gal kai kam ir aistros, miestas sugebėjo sukviesti šias ryškias kino žvaigždes, kai kurioms tik suteikiant galimybę šmėkštelti ekrane. Žiūrovai, pabuvoję jame, supras tai. O tie, kuriuos sužavėjo filme šio miesto trauka, gal užsinorės būtinai jame apsilankyti...
Ne, filme beveik nerodomi Paryžiaus fontanai, parkai, katedros, muziejai, senamiestis ar modernūs akcentai. Unikalios grožybės neužgožia žmogaus, yra tik būtinas atributas žmonių jausmų proveržiams. Tokia buvo filmo kūrėjų idėja. Puiki idėja, nes porą sekundžių pristatę daugeliui girdėtą, o dažnai ir nežinomą Paryžiaus rajoną, kuriame kirsis paryžiečių ar miesto svečių keliai, autoriai nedaro filmo kokiu tai Paryžiaus pristatymo gidu.
Pradėję nuo tradicinio požiūrio, kad pasakojimą iš Paryžiaus būtina pradėti nuo Montmartro (dėkui fenomenaliąjai Amelijai), vėliau vis nauji filme rodomi žmonės pristatomi kur kas mažiau populiariose vietose. Bus ir Triumfo arka, ir nepakeičiamas simbolis - Eifelio bokštas, Bastilija, bet kur kas daugiau išgirsime negirdėtų rajonų vardų.
Taip pat pradėję nuo gan banalokų situacijų, kada pažintis, ryšys tarp žmonių užsimezga dėl neplanuoto griuvimo, vėliau matysime visiškai nelauktų, net sapnuose sunkokai prisisapnuojamų epizodų. Besikeičiantis kino žvaigždūnų paradas ekrane filmą daro labai sinefilišku, snobišku gerąja žodžio prasme. Drįsčiau teigti, jog vis sulaukę naujos istorijos, skatinančios ir persiorientuoti mintyse, priimti vis naujas autorių žaidimo taisykles, tuo pačiu netekę galimybės atsipalaiduoti, žiūrovai šį iš esmės lengvo turinio filmą, priversti žiūrėti labai įdėmiai, netgi savotiškai įtemptai.
Ir apėmė pasitenkinimas, kada po šio kaleidoskopinio filmo premjerinio seanso salėje skambėjo gan gausūs aplodismentai. Aš gi, likimui nulėmus, jog mačiau šią juostą gimtadienio išvakarėse, priėmiau jį kaip puikiausią kinomanišką dovaną. Nes...
Kurgi nesidžiaugsi, kada topiniai amerikonai broliukai Coenai savajame epizode, atvežę metro traukinuku į Paryžių bičiulį Steve Buscemi, apdovanoją jį tokiu neužmirštamu bučiniu! Nors sėdintieji salėje, gal šiam ir nepavydi šio bučinuko (vargšelis iki jo dar spėjo perskaityti žinyne, kad Paryžius – meilės ir įsimylėjėlių miestas), bet džiaugiasi tuo, jog broliai vėl formoje, vėl savo stichijoje. O manėme – kažkas negerai su jais, kai taip nesėkmingai prieš porą metų „užvertinėjo bobutę“.
Vokietis Tom Tykwer neprapuolė, kaip jo naujausio filmo herojus, globaliuose kvepalų reikaluose, bet atsimena ir jį išgarsinusią bėgančią Lolą. Tačiau Paryžiuje Franka Potente nebėgs – ją pakeis... neregys vikruolis, kuriam laimę atneš pati Natalie Portman. Jie skubės. Bet paryžiečiai šalia jų judės gal šimtą kartų greičiau negu legendinė Lola...
Kultinis brazilas Walter Salles (nepatingėkite prisiminti interneto pagalba, už kokius nuopelnus jį taip vadinu), parodys dainingą bei žavią tautietę, kuri jautriai, tarsi būtų ką tik atvykusi iš „Centrinės stoties“, ramins ir bus mylima jauniausiųjų paryžiečių.
Siaubo žymūnas Wes Craven, kaip ir dera jam, neišsivers be vampyrų net Paryžiuje. Naivusis turistas Eliah Woodas patirs dar lemtingesnį likimo smūgį, nei jam teko visose „Žiedų valdovo“ dalyse kartu paėmus.
Nors komediografas Aleksandras Paynas (Oskaras už neužmirštamus „Klystkelius“) nuves savąją porelę... į kapines, bet prie nubučiuoto Oscaro Wilde kapo šie nepatirs siaubo ir palaimingai išsiaiškins jiems kliuvusius nesutarimus.
Pasaulinių festivalių korifėjus Gus van Sant, savo kūrybinį kelią susiejęs su jaunų vyrukų problemomis, liks ištikimas sau ir Paryžiuje – jo kamerinis ir statiškas etiudas neapsieina nepaminint Kurto Cobaino, lyg pratęsiant neįprasto filmo apie Nirvanos lyderio paskutines dienas temą.
Jei originalumu nustebins prie Paryžiaus simbolių simbolio, Eifelio bokšto, krečiantys šposus spalvingi ir nuotaikingi mimai, nesakykite, kad nežinote šios novelės kūrėjo Sylvaino Chomet. Gi matėte jo išradingą pilnametražį animacinį filmą apie dviratininkų grobikus „Trijulė iš Belvilio“?
Britų veteranas Bob Hoskinsas, tarsi prisimindamas savo komplikuoto sekiojimo paskui sijonus patirtį filme „Mona Liza“, ir Paryžiuje patenka į prabangių bordelių aplinką veikiamas fatališkos prancūzės Fanny Ardant.
O štai reikšmingas JAV kino autorius Barbet Schroeder Paryžiuje nefilmuoja kokio tai europietiško „Baro musės“, bet pasirinktąjį prekybos agentą įmurkdo į tokią keistai įsimintinų japonių gražuolių magiją, kad vargšas agentas čia ir prapuola.
Užtat mažiau žinomas japonų režisierius galės girtis, kad šioje rinktinėje jo filme amerikietis filmavosiu trumpiau, nei jam užtruko aerosuosto kontrolės perėjimo laikas. Kelias sekundes turėję laiko pasižiūrėję į jį, klausite – kažkur matytas? Galiu padėti.
Tai kultinis JAV kino aktorius Willem Defoe. Būtent jis vaidenasi skausmo iškankintos, šįkart jau „gyvojo“ prancūzų kino simbolio, Juliet Binoche vaizduotėje, kada ji gedi žuvusio sūnelio. Liūdnokas siužetėlis, nors Defoe ir galės girtis kaip niekas kitas, kad turėjo progos pajodinėti garsiojoje Paryžiaus Triumfo aikštėje.
Prancūzai turi problemų su imigrantų elgesiu. Neišvengia skaudžios temos ir tragiškiausia filmo dalelė, kada tarp juodaodžių jaunuolių užsimezga meilės romanas. Deja, per vėlai. Paryžiuje – ne vien linksmybės...
Baigti pasakojimą galima atvykėle, kuri prisipažįsta visus metus mokiusis prancūziškai besiruoždama kelionei į svajonių miestą. Per mažai mokėsi! Pasirinkusi laiško forma draugei pasakoti apie įspūdžius bei keistumus patirtus Prancūzijos sostinėje, ji vis dėlto vartoja anglų kalbą, kaip ir dauguma filme rodomų žmonių. Matyt, pasimatymui su Paryžiumi ruoštis vienerius metus mažoka...
Nemanykite, jog, skirtingai nuo filmo kūrėjų, pasakodamas ką atsimenu, pasimečiau dėl gausybės įspūdžių ir per daug prirašiau. Filme trumpai rodoma žymiai daugiau asmenybių mylinčių, kenčiančių, juokaujančių, vargstančių – tiesiog gyvenančių ar atvažiavusių į Paryžių. Ar jis tapo jų „svajonių miestu“, būtina pamatyti. Parodyta talentingai.
Ir tie prancūzai, kurie susipažįsta pirmajame segmente, ar kiti, kuriuos sutiksime vėliau, nedingsta galutinai. Juos dar sutiksime šiame didingame mieste. Už tai atsakingas vienas iš madingiausių šiuolaikinės Prancūzijos kino režisierių Olivier Assyas, atliekantis „surišančio“ šiuos epizodus kūrėjo funkciją. Beje, jo filmą „Švari“, kuriame vaidina ir „Myliu tave, Paryžiau“ filosofiškai pasireiškęs Nick Nolte, galėsime pamatyti festivalyje „Žiemos ekranai“.
