Prieš Algimanto Puipos „Dievų mišką“ neatsilaikė nei Haris Poteris, nei Ponas ir ponia Smitai. Šį filmą Lietuvoje pamatė per 70 tūkstančių žmonių, jis tapo pelningiausias metų filmas, ir tikriausiai galėjo patekti į Guinesso rekordų knygą kaip vienintelis lietuviškas filmas, kurį matė tiek daug žmonių.
2005-aisiais minėtinas dar vienas įvykis, padaręs didžiulę įtaką ir 2006-iesiems. Būtent tada prasidėjo festivalis-konkursas „AXX“, kuris paskatino tiek kurti, tiek žiūrėti lietuviškus filmus. Pirmoji šio festivalio dalis žiūrovų skaičiumi nors ir neprilygo „Dievų miškui“, bet užėmė labai neblogą 17 vietą visų 2005 m. kino filmų tope. Pirmąją „AXX“ dalį pasižiūrėjo per 14 tūkstančių žmonių.
Žinoma, nereikėtų pamiršti ir meniškojo „vinies į galvą“ Šarūno Barto „Septynių nematomų žmonių“ bei žaviųjų keistuolių ir ne tokių žavių „Brėmeno muzikantų“.
Tad į 2006 m. buvo įžengta su tikru trenksmu ir pretenzija į ateitį. Trijų pilnametražių filmų premjeros, keli kartojimai, lietuviškų trumpametražių filmų konkursas bei per 80 tūkstančių žmonių žiūrėjusių kokį nors lietuvišką filmą.
Ir pati 2006 m. pradžia žadėjo daug. Jau sausį septyni jauni režisieriai labai ambicingai paskelbė „kino manifestą“. Jie žadėjo kurti daug „ žiūroviškų“ filmų (suprask ne „Septyni nematomi žmonės“) ir ištraukti Lietuvos kiną iš „chaoso, demagogijos ir banalumo“.
Tik vargu ar ištraukė. Gal tik dar giliau grūste sugrūdo ir išmaudė „pigiame“ purve su tiek daug banalybės ir tos pačios demagogijos, kad visas manifestas pasirodė lyg dirbtinis ir išvėpęs tvarinys. Bent jau taip atrodė vieno „manifesto“ kūrėjų Igno Miškinio filmas „Diringas“. Pirmąja metuose lietuviško filmo premjera teko nusivilti. O ir pats „manifestas“ po tokio starto kažkaip nunyko ir jaunųjų režisierių ambicijos bei pareiškimai nugramzdėjo užmarštin.
Tad lietuviškas kinas po nesėkmingų bandymų rodyti tai, kas vyksta šiais laikais („Diringas“) grįžo prie senų gerų istorinių temų – „Vilniaus getas“. Vėlgi, nacių okupacijos, engimas ir kelios stiprios sielos visame tame siaube ir klaikybėje. Tačiau Audriaus Juzėno „Vilniaus getas“ tikrai nenusileido lėkštai „Dievų miško“ interpretacijai, priešingai, savo lyriškumu, muzika labiau įtraukė emociškai, veikė. Tai įvertino ir žiūrovai – būtent šis filmas tapo praėjusių metų populiariausia lietuviška juosta.
Šį filmą Lietuvoje pasižiūrėjo per 18 tūkstančių žmonių, daugiau nei milijonus kainavusį „King Kongą“ („King Kong“). 2006 m. pabaigoje „Vilniaus getas“ Kinematografininkų sąjungos buvo apdovanotas kaip geriausias metų filmas.
Kita lietuviško kino premjera įvyko labai greitai – kovą kino teatruose ėmė suktis Kristijono Vildžiūno filmas „Aš esi tu“. Tačiau šis poetinis ir labai lietuviškas filmas tiek daug žiūrovų nebepritraukė – trečio lietuviško filmo per du mėnesius kino mėgėjai žiūrėti nepanoro. Tad sukvietęs per 2 tūkstančius žmonių, šis filmas užbaigė pavasario premjerų maratoną ir lietuviškas kinas išėjo trumpų atostogų – iki rudens.
Visos rudens premjeros susijusios su festivaliu-konkursu „AXX“. Rugsėjo mėnesį pasirodė du filmai – „Zero“ ir „Keturios susikertančios tiesės“.
Emilio Vėlyvio „Zero“ publikos buvo sutiktas kur kas geriau ir su didesniu entuziazmu. Gausus keiksmažodžių skaičius, daug akivaizdžiai netikro kraujo ir greitas montažas ne vienam paliko įspūdį – šį filmą pažiūrėjo per 5 tūkstančius žmonių – tiek pat, kiek Oskarą laimėjusią „Avariją“ („Crash“).
Blogiau sekėsi Kęstučio Gudavičiaus juostai „Keturios susikertančios tiesės“. Ir trumpesnis, ir komplikuotesnis bei aktualesnis filmas kino salėje kėlė daug sąmyšio, o rusiškų keiksmažodžių kino ekrane pasiilgusi publika liko nusivylusi.
Galima manyti, kad 2005 metų „Dievų miško“ sėkmė buvo daugiau atsitiktinumas ir itin agresyvios reklamos kampanijos rezultatas, o ne nauji vėjai kino mėgėjų galvose. Pernai pelningiausias lietuviškas filmas „Vilniaus getas“ uždirbo 176 tūkstančius litų – 10 kartų mažiau nei pelningiausias 2006 metų filmas „Ledynmetis 2“ („Iceage: The Meltdown“).
Tačiau lietuviško kino sklaida ne tarptautiniuose festivaliuose, bet čia, Lietuvoje, pagaliau įgauna pagreitį ir kino teatrai bei platintojai nebebijo rizikuoti ir demonstruoti lietuviškų juostų.
