Maksas Skineris (aktorius R.Crow) – biržos avantiūristas, lošėjas iš prigimties, sugebantis per pusvalandį sukelti pasaulinį finansų skandalą ir išlįsti iš jo su keliomis dešimtimis papildomų milijonų. Labai nuoširdžiai džiaugiasi konkurentų reakcija ir švyti iš laimės, klausydamas neslepiamai kraugeriškų palinkėjimų.
Tai rodo, kad jis turi humoro jausmą. Dar Maksas turi sekretorę Džemą (aktorė A.Panjabi), kuri atlieka jo užrašų knygelės funkcijas ir dėdę Provanse, apie kurio egzistavimą gerą dešimtmetį yra sėkmingai pamiršęs. Prisiminė netikėtai – po notaro pranešimo apie dėdės mirtį.
Pulti į sentimentus Maksas sau neleidžia ir iš Londono į Prancūziją vyksta su labai konkrečiu tikslu – viską kuo greičiau parduoti ir pamiršti. Bet va, kietas cinikas savo vaikystės namuose gauna smūginę prisiminimų dozę ir nuo jo sielos pradeda luptis suragėjęs materializmo sluoksnis. Dar prisideda keletas nemalonumų, kurie yra komiški, jausmų, kurie pasirodo esą visai lyriški ir ateina supratimas, kad galima gyventi kitaip.
Į psichologijos gelmes filmo autoriai nerti visai nesiruošia, situacijos bei jų sprendimai yra tipiškai holivudiški, bet už tai atsakingas ne režisierius, bet romano, pagal kurį sukurtas filmas autorius P.Mayle. Režisierius sugeba suteikti joms lengvumą, tokį netikėtą spontaniškumą ir improvizacijos pojūtį.
Savo simpatijų jis neslepia – Londonas šaltai stiklinis su tradiciniu lietumi ir Van Gogho originalu, uždarytu nedegiame seife lyg kalėjime. Prancūzija – saulė ir žaluma, geometriškai lygios vynuogynų linijos, šviesūs peizažai. Ant seno stalelio tuščia vyno taurė, nostalgiškai siūbuojantis išblukęs hamakas ir Van Gogho kopija, kuri yra laisvėje ir verčia paieškoti akimis to vaizdo, kurį matė dailininkas.
Stereotipai suskamba kažkaip naujai ir labai simpatiškai, nors ir aišku, kad jokiu originalumu čia ir nekvepia. Bet plūstis nesinori. Norisi šypsotis. Aktorių darbo nevaržo jokia superidėja, jie tiesiog gyvena toje kasdieniškai romantiškoje atmosferoje ir sugeba sukurti gyvus ir tikrus personažus.
Vynuogininkas Diufle (aktorius D.Bourdon) dainuoja daineles naujiems ūgliams ir to visai nesigėdi, jo žmona Liudivina įprastai ir baisiai grakščiai koketuoja be jokių įsipareigojimų ar nepadorių pasiūlymų, senolis traukia šiukšles iš seno baseino ir leidžiasi pririšamas stora virve, kad pats neatsidurtų dugne kartu su savo kibiru. Ir tiesiog kultūros simbolis – dėdė Henris (aktorius A.Finney) iš prisiminimų. Filosofas su vyno taure ir intrigomis, kurios sukasi aplink tą vyną ir nesibaigia po jo mirties.
Pašalaičiai čia svetimkūniai, kaip ta amerikiečių pora, reikalaujanti patobulinti prancūzišką patiekalą. Jiems nurodoma aiški kryptis – „Mc‘Donalds – Avinjone, žuvis – Marselyje“. O čia Provansas. Ir jį myli Ridley Scottas, ir to visai neslepia. Kodėl myli – gal todėl, kad pats yra gero vyno gerbėjas ir turi savo mažą vynuogyną Provanse. Ir gal norėtų gyventi pagal vyndarių taisykles, bet turi kurti blokbasterius. Ir tik kartelį leido sau tokį atokvėpį – lyrinę romantinę dramą, juokingą ir šiltą, su reveransu senajam prancūzų kinui. Tiesa, reveransas originalus – aršus šunėkas Tati, tikriausiai kilęs iš „Pono Julo atostogų“. O gal ir ne.
Po filmo žiauriai norisi į Provansą, norisi vyno ir meilės...Ir tai yra labai gerai – kas dar ko nors norisi.
