Tingiai stebi, kaip jis nuolat gelbsti pasaulį, o už tai apdovanojamas aistringu bučiniu. Kartais antausiu, bet jį trenkia kokios nors top gražuolės rankytė su manikiūru.
Šiaip jau I.Flemingas Bondo odisėją pradėjo „Kazino Royale“ (1953), padorios ekranizacijos knyga ilgai išvengė, nes iš jos 1967m. linksmai pasityčiojo penki režisieriai ir krūva ekrano žvaigždžių. Todėl romanas kaip ir nebeatitiko kanono reikalavimų.
Ilgametė serialo prodiuserė Barbara Broccoli nusprendė, kad pakeitus Bondo atlikėją, reikia pakeisti ir filmo stilių. Tiesa, veiksmas plėtojasi dabar, duoklė praeičiai atiduota pirmuosiuose filmo kadruose, kurie nespalvoti ir primena šeštojo dešimtmečio detektyvų atmosferą.
Danielis Craigas yra toksai kasdieniškas pilietis su aštriomis ir labai žydromis akimis ir veidu, nesubjaurotu pernelyg gilaus intelekto. Be Seano Connery ironijos. Be Pierce Brosnano elegancijos. Ne sekso gigantas bei simbolis. Toksai slaptųjų tarnybų darbininkas, kuris dirba savo darbą, šį kartą nesusijusį su globalinėmis intrigomis, tokį šiuo metu įprastą ir paprastą. Kovoja jis su terorizmu. Ir su priešu, kuris ne super bjaurybė, bet toksai dramatiškas ir netgi tragiškas personažas Le Šifras (aktorius M.Mikkelsen), kuris susipainiojo savo aistrose bei intrigose ir turi viltį kaip nors išsisukti.
Kaip žinome, viltis yra kvailių motina. Bondas klysta. Bondas palieka paskui save krūvas visai nereikalingų lavonų. Bondas neturi supratimo apie diplomatiją. Bondas yra įžūlus – įlenda netgi į šefės K (maža, pikta ir kieta Judi Dench) kompiuterį bei butą. Ir dar – Bondas yra slaptas idealistas, kuris tiki meile.
Į kanoninį klausimą – sumaišyti ar suplakti- atsako, kad jokio skirtumo ir suabejoja, ar jis šiuo metu yra panašus į tokį, kuriam tai rūpėtų. Su smokingu panašus į pasipuošusį kroviką, nes pernelyg išvystyta muskulatūra neatitinka paradinės formos. Bondui reikia pagalbos - ir kur tai matyta, jį nuolat kažkas gelbsti. Ir Bondo mergina filme - buhalterė.
Įsimylėjusi buhalterė, kuri iš pradžių gelbsti valstybinius pinigus, o paskui kartais ir patį supermeną. Kad jis tų pinigų nepaleistų vėjais. Ir tada kyla toksai klausimėlis – ar pamils „šiltakraujai heteroseksualai“ tokį paprastą slaptųjų tarnybų kareivį. Ar sugebės įžiūrėti pasaulinį blogį išdidžiame astmatike su negyva akimi, iš kurios kartais varva kraujas.
Šitas naujasis Bondas puikiausiai atitinka filmo stilių, nuo kurio yra kruopščiai nugrandyti visi blizgučiai ir lengvabūdiški triukai. Nebėra jokių parodomųjų ir linksminamųjų efektų, yra natūralus, kartais netgi fiziologiškas blogis ir prievarta, kova ir pralaimėjimai, kruvini ir paprasti – mirtis tualeto kriauklėje, smūgis peiliu į pilvą ir jokio laimėtojo džiaugsmo.
Džeimsas Bondas iš dievuko aukštybių nusileido ant nuodėmingos žemės ir parodė sunkų, purviną ir kruviną darbą. Ir pamatysite pakankamai protingą ir netgi išmintingą filmą su puikiais aktorių darbais ir tikrais jausmais. Kam jausmų nereikia, galės pasiguosti tuo, kad triukų ir gaudynių yra. Ir pakankamai. Ir jie padaryti taip dinamiškai ir su tokia įtampa, kad sukelia visai natūralius šiurpuliukus.
Ypač pabaigoje, kai taip lėtai ir nenumaldomai griūva seni Venecijos rūmai.
