Viskas apskaičiuota tiksliai – toksai atskalūnas yra labai tinkamas vietinės mafijos vado Frenko Kostelo (aktorius J. Nicholsonas) komandai. O pastarasis yra gerai apsidraudęs – policijos skyriuje jis turi savo žmogų – pavyzdingą pareigūną Koliną Salivaną (aktorius M. Damon), kuris informuoja savo „krikštatėvį“ apie visus jam rengiamus spąstus. Viskas lyg ir gerai, bet abi pusės susiprotėja, kad turi savo gretose po „žiurkę“ ir puola jų gaudyti. Susiklosto sudėtinga situacija – Bilis ir Kolinas privalo gaudyti patys save ir vienas kitą.
Bėgti nuo savęs ir vienas nuo kito. Mėginti pamatyti, atpažinti, neutralizuoti.
Intriga paini ir labai sudėtinga, veiksmų posūkiai neatspėjami ir išradingi. Jų fonas – klasikinė gangsterių kino tematika, kurią režisierius šį kartą truputį sušvelnina ir išmeta visokius romantiškus žiaurumus. Laikas keičiasi, gangsteriai darosi dalykiški ir konkretūs, dingsta senojo kino sentimentai. Ir prievarta filme nesigėrima, ji žiauri tiek, kiek reikia, kad būtų reali. Ir to užtenka sukurti klampiai, juodai, neramiai atmosferai.
Šūviai tik suplėšo tamsą, sudeda taškus ir pradeda naujus sakinius. Už pistoletus šį kartą veiksmingesni mobilieji telefonai, kurie privalo skambėti tada, kai jiems reikia tylėti ir veikėjų delnuose yra pavojingesni už ginklus. Skamba telefonai. Tyli telefonai su pavardėmis, kurių savininkai jau kitame pasaulyje, bet jos šviečia ekrane ir reikalauja atsiliepti.
Kiti būtini atributai yra lagaminai su pinigais ir slaptomis mikroschemomis, tylūs kinai su kulkosvaidžiais, narkotikai ir gaudynės, susišaudymai ir gaudynės. Ir dvi su puse valandos, kuriose nėra nei sekundės nuoboduliui ar abejonėms.
O paskui ateina tokia mintis, kad M.Scorsese po šituo siužetu paslėpė pamąstymus apie „amerikietiškos svajonės“ krachą. Nebėra šitos svajonės. Negalima sukurti savęs ir gyventi su ta kūryba realiame pasaulyje. Nes tame pasaulyje svarbiausia yra lemtis. Likimas, kuris užprogramuotas genuose ir biografijoje. Strazdanotas berniūkštis pakliuvo į gangsterio akiratį todėl, kad airis, todėl, kad tasai pažinojo jo tėvą – irgi su atitinkama biografija.
Todėl, kad berniūkštis yra skurdžius, todėl, kad galima lipdyti iš jo tai, ko reikia. Ir taip protingas žmogus paklūsta tam savo likimui, ir visi mėginimai sukurti savo nuosavą likimą ir biografiją yra pasmerkti iš anksto. Gyvenimas nulemtas. Galima mėginti keisti tą lemtį – kelias į mirtį pavingiuos kitaip, bet kryptis liks ta pati.
Visi aktoriai dirba tiesiog idealiai. Filme nėra psichologizmo, visi veikėjai – lemties valdomo pasaulio ženklai, policija – to pasaulio metafora, ir aktoriai puikiai atlieka savo vaidmenis. Markas Wahlbergas – Dignemas, piktas, kandus ir visų nekenčiamas policininkas padeda paskutinį istorijos tašką. Jis to ir nusipelnė, nes jo herojus įrodo, jog išlikti galima tik tada, kai savo lemtį paverti savo profesija.
Nuostabus yra seniai matytas Jackas Nicholsonas – mafijos vadas, nuspalvintas grotesko ir karikatūros tonais. Režisierius suvaldo jo temperamentą, Frenkas Kostelo filme tampa tokiu gyvu lavonu, kuris gyvenimą jaučia tampydamas už virvučių tuos, kurie dar gali gyventi. O iš tiesų jam nieko nebereikia – spalvingos mergaitės kaip rėmelis operoje, kurios jis klauso užsidėjęs pabrėžtinai reikšmingą kaukę, pernelyg teatrališką, kad būtų tikra.
Kai kvailioja pornografijos kinoteatrėlyje ir ten pat visai rimtai kalba apie senatvę. Pagrindiniai herojai – vienas kito veidrodiniai atspindžiai, tik Leonardui Di Kaprio teko daugiau veiksmų, išgyvenimų ir kraujo. Panelės, kurios vis dar myli lyriškąjį skenduolį Leo, iš seanso norės pabėgti. Nebėkite, panelės, pasigėrėkite tuo, kad jis tapo stipriu dramatiniu aktoriumi, kuriam tikriausiai jau nebėra neįveikiamų vaidmenų.
Čia jis įsiutęs, piktas ir tragiškas. Mėgina gelbėtis – raminamųjų tabletėmis ir iš absoliutaus vienišumo atsiradusiu jausmu moteriai, kuriai to jausmo lyg ir nereikia. Nors ji, psichologė paklaikusiomis akimis (aktorė Vera Framuga) ir pati nelabai žino, ko jai reikia. Ir Mattas Damonas, kuri neleidžia žiūrovų į savo personažo sielą ir lyg tai yra tikras „kopas“, nors jo esmė melagystės ir apsimetimas. Tai va, paspėliokime ar gaus M.Scorsese statulėlę už šį filmą – filmą apie pareigą ir išdavystę, apie niekšybę ir kilnumą, apie fatalizmą ir gyvenimo beprasmybę. Filmą, kupiną gyvybės ir literatūriškumo, filmą, priverčiantį patikėti, kad geras kinas yra.
