Žurnalo vadė yra išpuoselėta megera Miranda (aktorė Meryl Streep), nuo jos žvilgsnio visų kontoros damų smegenys suteka tiesiai į uodegikaulius, lieka tik instinktai ir sugebėjimas akimirksniu virsti kilimėliais po jos kojomis. Endi velnišką žvilgsnį išlaiko ir tampa asistentės asistente.
Ponia vadė naujokę visokiais būdais išnaudoja, kankina ir apmėto savo gausaus garderobo detalėmis. Naujokė didvyriškai kenčia. Klipas vis tęsiasi.
Šiaip jau filmas sukurtas pagal to paties pavadinimo romaną, kurio autorė Lauren Weisberger savo kūriniu atkeršijo amerikietiškojo „Vogue“ varianto redaktorei ir mėgino pasišaipyti iš mados pasaulio užkulisių.
Teigiama, kad redaktorė labai supyko.
Jeigu ji pamatė filmą, tai turėjo tik apsidžiaugti – Meryl Streep ir čia yra tokio lygio aktorė, kuri savo dramaturgiškai plokščią personažą paverčia asmenybe. Ir pakanka poros jos žvilgsnių, kad išryškėtų charakteris – plėšri verslo ryklė, plaukiojanti rizikingame pasaulėlyje, kuriame kiekvienas yra pasirengęs pasitaikius pirmai progai griebti artimą savo už gerklės.
Miranda žino, kaip gyvena, ir tas gyvenimas jai patinka. Ji turi savo sistemą, savo reikalavimus, savo metodus ir siekia idealo. Čia viskas aišku. Na, o su asistentės asistente liūdni popieriai. Visi jos veiksmai yra bėgiojimas, risnojimas ir šuoliavimas po miestą bei kontorą, absoliučiai beprasmiai, bet jiems kažkodėl panelė atiduoda visą savo sielą ir jėgas.
Čia reikėtų padaryti išvadą, kad mados pasaulis yra stebuklų karalystė, kiekviena panelė trokšta į jį patekti ir tapti princese. O tapti princese galima pakeitus savo mėlyną, truputį nutįsusį, bet baisiai mėgstamą megztinį į visokių garsenybių pasiūtus rūbelius.
Juos asistentė keičia kiekviename kadre, jų yra daug ir visi klaikiai gražūs, madingi ir originalūs. Tikriausiai.
Filmo autorius yra Davidas Frankelis, kuris sukūrė keletą „Sekso ir miesto“ serijų. Pasitreniravęs televizijoje, ėmėsi damų bestselerio ekranizacijos. Medžiaga jam pažįstama ir artima, stilius toks pat – juokeliai, rūbeliai, klipų intarpai.
Teoriškai tai yra komedija. Juoksis gerb.žiūrovės, kurios žino ir myli madingas pavardes. Taipogi jos tik ir sugebės žavėtis tuo dailumu ir gražumu, kuris fontanuoja iš kiekvieno filmo kadro. Ir apskritai, atrodo, kad filmo tikslas buvo pasijuokti iš mados industrijos ir gyvenimo būdo.
Bet taip tik atrodo, nes režisierius aiškiai parodo, jog taip nėra ir negali būti. Jis baisiai gerbia ir myli tą „glamūrinį“ egzistavimo stilių, žavisi kostiumais ir visokiomis kitokiomis grožybėmis, stambiais planais demonstruoja blakstienų dažymo procesus ir net sugeba informuoti apie rankinių kainas.
Todėl lieka tik žagtelėti, kai prie šios sapnų karalystės priklijuojamas moralizuojantis finalas. Reikalingas jis filmui kaip karpiui skėtis, bet yra. Nes komedijoje kažkas turi būti juokinga, ar ne?
