Brianas De Palma rodo visus savo anksčiau įsisavintus triukus - sulėtintą filmavimą kulminaciniais momentais, dalintą ir temstantį ekraną. Nuostabius rakursus jam padeda užfiksuoti jo ištikimas operatorius Vilmos Zsigmond.
www.kinas.info režisieriaus Briano De Palma paklausė: “Mes jus mylime kaip režisierių, kuriam, kaip tikram audiovizualinio meno atstovui, rūpi vaizdo kultūra, tiesiog gurmaniški žaidimai modernizuojant Hičkoką ir senus „nuarus“. Kaip derinot savo vizualisto reputaciją su daugiasluoksniu romanu?“
B.De Palma patenkintas pradėjo pasakoti apie tai, ką jis kur trumpino ir kaip jam pavyko panaudoti visus savo triukus. James Ellroy pridūrė, kad režisierius maksimaliai sutalpino pagrindines romano siužetines linijas.
Vis dėlto - filmo nesėkmė būtent šioje sąjungoje. B.De Palma - vienas įmantriausių Holivudo stilistų, kuris atgaivino klasikinius trilerius („Įniršis“) ir gangsteriškus filmus ("Karlito kelias", "Veidas su randu"). Deja, nesibaigiantis „Juodojo jurgino“ faktų ir intrigų srautas tiesiog trukdo. Literatūra pasmaugė kiną - neoriginali problema.
Venecijos publika labai greitai pamiršo garsiai reklamuotą „Juodąjį jurginą“. Ketvirtadienį iš ryto buvo parodytas kitas detektyvas, šį kartą maloniai nustebinęs. Teksase gimęs Allenas Coulter iki šiol buvo žinomas kaip atskirų serijų „Sopranams“, „Seksas ir miestas“ kūrėjas. 63-iame Venecijos festivalyje jis debiutavo kaip savarankiškas režisierius.
"Hollywoodland" - pavadinimas viską pasako - vėl kino industrijos ir retro aplinka. Intrigos, korupcija ir žmogžudystė, tačiau siužetas kompaktiškas. Režisierius išbalansavo tarp kriminalinės istorijos ir dramos bei išlaikė vientisą stilių, artimą senam amerikietiškam detektyvui.
Tokiame daug plepančiame kine pasireiškė puikūs šiuolaikiniai aktoriai: Adrianas Brody, Diane Lane, Bobas Hoskinsas.
Benas Affleckas suvaidino bene geriausią draminį vaidmenį – visai ne gražuolis, nutukęs, neblogai atrodantis nelaimingo artisto vaidmenyje. Filmas - ne šedevras, bet kultūringas, patikęs ir žiūrovams, ir kritikams.
Trečias konkurso filmas paskendo reginiuose. Tailando režisieriaus Apichatpong Weerasethakul juosta „Sang sattawat“ („Syndromes And A Century“) - įdomiai nufilmuotas, deja, ilgokas pasakojimas. Filmas padalintas į dvi dalis, kuriose tie patys personažai dalyvauja skirtingose istorijose.
Nekonkursinėje programoje pirmą ryškesnį filmą taip pat pateikė amerikiečiai - tai visiems žinomo Oliverio Stone`o “Pasaulio prekybos centras”. Tai antras filmas pasakojantis apie tragiškus rugsėjo 11-osios įvykius. Jis skiriasi nuo jau matyto Paulo Greengraso “United 93” - čia tragedija sukoncentruota į dviejų policininkų išgyvenimo ir heroizmo dramą.
Nežiūrint visų diskusijų apie turinį, kūrinys sutiktas labai pagarbiai ir palankiai įvertintas. Oliveris Stone`as savo reputacijos Venecijoje nepagadino.
Štai Argentinos režisierių Santjago Amigoreną publika pelnytai nušvilpė. Tai buvo pirmas kartas šiame festivalyje, kai salė buvo piktoka. Paprastai Venecijoje jaučiama itališka svetingumo atmosfera – visiškai kitokia nei Kanuose.
Santjago Amirogena - žinomas rašytojas, daug dirbęs kino srityje ir pirmą kartą pabandęs režisuoti. Anot jo paties - norėjęs savo vaikystės įspūdžius apie Džeimsą Bondą suderinti su jausmų drama. Rezultate išėjo beviltiškas šnipų filmas, kuriame su pistoletais blaškosi geri aktoriai - Juliette Binoche, John Turturro, Nick Nolte.
Režisierius Douglas McGrath Venecijoje filmu „Infamous“ (verčiamu kaip „Liūdnai pagarsėjęs“) pateikė savą versiją apie paskutinio Trumeno Kapotės šedevro „In Cold Blood“ gimimą. Tai savotiška vizija apie šio kontraversiško rašytojo ir jo knygos personažo Perry Smitho santykius.
Kas yra liūdnai pagarsėjęs recidyvistas - knygos personažas ar pats rašytojas. Čia neišvengiamai tenka prisiminti „Oskaro“ laureato Ph. Seymour Hoffmano sukurtą Kapotės paveikslą 2005 metų Bennetto Millerio filme.
Abejonių sukelia visa įžanginė filmo dalis, panaši į juokingą vodevilį ir viena vienintelė jo tema - gėjiškos Trumeno manieros. Vėliau filmas staiga keičiasi - pagrindiniu traukos objektu tampa aktorius Danielis Craigas.
Jis įrodo esąs ne tik Agento 007 įvaizdžiui tinkamas. Jo patrauklus ir kartu žudikiškas Perry Smithas - gal tai, ko trūko Benneto Millerio „Kapotei“. Nors imk ir sujunk abu filmus - gal tuomet ir tobulas kūrinys gautųsi.
Paulas Verhoevenas (“Ketvirtas vyras“, „Kūnas ir kraujas“, "Erdvėlaivio kariai“, „Esminis instinktas“) prieš 30 metų gimtojoje Olandijoje parodė romantišką juostą apie pasipriešinimą naciams. Anot paties režisieriaus - tai buvo labai naivus filmas, atskleidžiantis gražų partizaninio judėjimo vaizdą. Dabar jis parodė kitą monetos pusę.
Pagrindinė filmo „Juodoji knyga“ (“Zwartboek“) herojė – Ellis (akt. Carine van Houten) išgyvena tikrą košmarą, kurio sudėtinės dalys - ne tik fašistai, bet ir pasipriešinime dalyvaujantys žydai bei kovotojai už Olandijos laisvę. Kokių tik blogiukų čia nėra: žydai - kontrabandininkai, savi- išdavikai, o gestapo šefas Muntze pasirodo pats humaniškiausias. Jis padeda Ellis kariauti prieš savuosius, suprasdamas, kad Hitleris karą pralaimėjo.
www.kinas.info spaudos konferencijoje paklausė aktoriaus Sebastiano Kocho: „Jūs suvaidinote labiausiai charizmatišką gestapininką naujausio kino istorijoje. Filmo siužete yra keistas posūkis. Savanoriškai pasidavusį sąjungininkams Muntzę sušaudo nelaisvėje jau esantys nacistai. Gana absurdiška situacija, tiesa, priduodanti pasakojimui dramatizmo.“
Į klausimą atsakė režisierius Paulas Verhoevenas: „Tai istorinė tiesa: Olandijoje, jau pasibaigus Antrajam Pasauliniam karui buvo keletas atvejų, kai pagal tarptautinį karo kodeksą sąjungininkai turėjo leisti nelaisvėje esantiems naciams sušaudyti savus žmones. Netgi tuos, kurie išvaduotojams buvo lojalūs, bet saviškiai nuteisė juos už Trečiojo reicho išdavystę. Mūsų filmas nėra tikra istorija, bet jis paremtas realiais faktais. Pagrindinės herojės linija supinta iš dviejų tikrai gyvenusių merginų likimo.“
Klausimas režisieriui: „Jūs padarėte efektingą veiksmo filmą, bet europietišką. Ką tai reiškia - ar neliko vietos Holivude, ar priežastys – tiesiog kūrybinės?“
Paulas Verhoevenas: “Po „Nematomo žmogaus“ visi siūlomi projektai apeliavo į mano sugebėjimus dirbti su spec. efektais. Aš ieškojau įdomesnių žmonių likimų, įtampą norėjau kurti tikrų išgyvenimų atpasakojimu. Tokį pagrindą man davė Antro Pasaulinio karo įvykiai mano tėvynėje. Bet pripažįstu, kad Holivudas man padarė didelę įtaką.“
„Juodoji knyga“ - labai dinamiškas ir intriguojantis nuotykių filmas su holivudiško veiksmo ir Paulo Verhoeveno olandiško brutalumo elementais. Filme daug kraujo, nuogų krūtų ir penių natūraliose orgijų scenose.
Šis filmas patvirtina prielaidą, kad festivaliai vis labiau pataikauja žiūrovui, plaukdami pasroviui. Filmas tikrai nėra favoritas, bet kieta režisūra jį gelbėja.
Prancūzų klasiko Alaino Resnais dalyvavimas šių metų konkurse stipriai suintrigavo žurnalistus. Jo spaudos konferencijoje buvo daug meno vertintojų. Gyvas klasikas pristatė kuklų, bet labai elegantiškai surežisuotą filmą pagal Alano Ayckbourno teatro pjesę. Filmas pasakoja apie žmogaus nenorą likti vienatvėje, kas jis bebūtų, kokio amžiaus ar socialinės padėties. Nufilmuotas teatrinių dekoracijų fone, jis skirtas aktorių ansambliui, kuris žavingai atrodo patyrusio meistro rankose: Lambert Wilson (“Matrica. Perkrauta“), Sabine Azema („Sekmadienis užmiestyje“), Andre Dussollier („Juvelyrų krantinė 36“).
Malonumas ir garbė matyti 85-ių metų režisierių kovinėje formoje, bet šiam filmui nepranašaujama jokio prizo. Alainas Resnais žinojo, ką daro ir savo pasiekė - tiesiog tikslas nebuvo laimėti Venecijos liūtą.
Anglas Stephenas Frearsas jaunesnis, bet irgi priskirtinas brandžios kartos kinematografininkams. Režisierius gimė 1941 metais Leičesteryje, o mums geriausiai žinomi jo darbai yra „Pavojingi ryšiai“ su J.Malkovichium ir „Didvyris“ su Dustinu Hoffmanu. Šeštadienio vakarą tikrai pralinksmėjau pamatęs jo daug žadantį filmą „Karalienė“.
Auditorija plojo stipriai ir filmui, ir visai kūrybinei grupei. Ypač daug aplodismentų teko pagrindinio vaidmens atlikėjai - britų aktorei Hellen Mirren (“Kaligula“, „Pagrindinis įtariamasis“). Filmas pasakoja apie Anglijos karalienę Elžbietą II-ąją.
Filmas studijuoja jos – karalienės ir moters - elgesį itin sunkiu metu, kuomet autokatastrofoje žuvo princesė Diana. Visas pasaulis gedėjo žavingos „liaudies princesės“, o Elžbieta buvo nepavydėtinoje padėtyje. Viena vertus, ji tiesiog laikėsi senų griežtų monarchistinių tradicijų. Iš kitos pusės - ją spaudė jos pačios tauta, manydama, kad išskirtiniu atveju karališka šeima turi lanksčiau reaguoti ir pademonstruoti savo solidarumą su žmonėmis. Tuometinis jaunas ministras pirmininkas Tony Blairas net numatė revoliucinę situaciją.
Tai tik siužetas. Menas - ne tai apie ką, o kaip pasakojama. Filmo nuopelnas - puikus balansas tarp tikslaus tikrų įvykių vaizdavimo ir improvizacijos, kuriant ryškius portretus pasirinkimo momentu. Dėmesio centre - Elžbieta II-oji.
Hellen Mirren šiame vaidmenyje žavi: labai tiksliai tariamos frazės, subtilios priemonės vaizduojant realią monarchę ir drauge moterį sunkią valandą. Hellen Mirren pakerėjo visą Mostros publiką.
Vos tik jai pasirodžius spaudos konferencijoje griaudi aplodismentai, žurnalistai ir žiūrovai kreipiasi į aktorę „Your majesty“ (“Jūsų didenybe“). Šiai aktorei pranašaujamas „Sidabrinis liūtas“ už geriausią moters vaidmenį.
Daugiau informacijos festivalį ir reportažai iš Venecijos – interneto svetainėje www.kinas.info
