„Panelės“ rugpjūčio mėnesio kino filmų apžvalga

Fil­mo es­mė.

Kaip ir dau­ge­ly­je ves­ter­nų, čia yra kaž­koks "gai­dys" (at­si­pra­šant), tu­rin­tis n pi­ni­gų ir ban­dan­tis ne­tei­sė­tai už­grob­ti pa­pras­tų žmo­ge­liu­kų že­mes. Kam? Dar ky­la klau­si­mų? Tai­gi, kaip ir vi­suo­se ves­ter­nuo­se, rei­kia ties­ti ge­le­žin­ke­lį! Sa­ra ir Ma­ri­ja – dvi skir­tin­gos mo­te­riš­kai­tės. Vie­na – tur­tin­go ban­ki­nin­ko duk­ra, ki­ta, kaip ir ga­li­ma bu­vo ti­kė­tis, – ne­tur­tin­gos šei­mos pa­li­kuo­nė. Ėmė jos ir su­si­vie­ni­jo (ne­bū­tų ėmu­sios – ne­bū­tų ir su­si­vie­ni­ju­sios). Ne­pa­kęs mo­te­rė­lės, kad kaž­koks "gai­dys" (at­si­pra­šiau jau anks­čiau) skur­di­na Mek­si­ko gy­ven­to­jus. Aiš­ku, jos ir­gi tu­ri keis­tą ho­bį – plė­šia ban­kus. Tie­sa, kad ir kaip keis­tai skam­ba, tai da­ro tik tų pa­čių gy­ven­to­jų la­bui…

Pa­si­tvar­ky­mai. Į mies­te­lį tie­siai iš Niu­jor­ko at­vyks­ta ins­pek­to­rius "pa­tvar­ky­ti" (su­im­ti) ban­di­tel­kas. Ta­čiau kas at­si­spirs to­kiam ban­di­čių gro­žiui. Ar tik jis "ne­pa­tvar­kys" jų ki­taip?

Re­ko­men­duo­ju. Be abe­jo, ves­ter­nų mė­gė­jams, šių gra­žių ak­to­rių ger­bė­jams ir ge­le­žin­ke­li­nin­kams bei "gai­džių" nu­skur­din­tiems gy­ven­to­jams.

Įvertinimas: BĖK

MERGINA VANDENYJE (La­dy in the Wa­ter) Gar­sų pa­sau­lio įra­šai, nuo rug­sė­jo 1 d., truk­mė – 102 min. Re­ži­sie­rius – M. Night Shy­a­ma­lan

Be­veik kla­si­ka. Rug­sė­jo 1-ąją, kai vai­ku­čiai į mo­kyk­lė­les neš kar­de­lius ar gla­dio­les (tas pats, be­rods), "Gar­sų pa­sau­lio įra­šai" į ki­no te­at­rus neš mis­ti­nį tri­le­rį. Ga­li­ma pa­gal­vo­ti, kad tai lie­tu­vių fil­mas, pa­sta­ty­tas pa­gal vi­siems mo­ki­niams ge­rai ži­no­mą kū­ri­nį "Ve­ro­ni­ka pa­sken­duo­lė" ar "Pa­sken­duo­lė Ve­ro­ni­ka" ( kaž­kas pa­na­šaus). Ale drįs­tu nu­vil­ti lie­tu­vių li­te­ra­tū­ros pe­da­go­gus…

Apie ką? Jei ma­tė­te šio re­ži­sie­riaus kū­ri­nius "Šeš­tas po­jū­tis", "Žen­klai", "Kai­mas", ga­li­te įsi­vaiz­duo­ti, kas čia. Man tai bu­vę ne­bu­vę to­kie fil­mai, ale trum­pai, Jums:

Mo­te­lių kom­plek­so val­dy­to­jas Klyv­len­das Hy­pas iš ba­sei­niu­ko iš­trau­kia pa­slap­tin­gą mer­giš­čią. Pa­slap­tin­gą to­dėl, kad ji vi­sai net ne žmo­gus, o kaž­ko­kia nim­fa, var­du Pa­sa­ka. Na ir pra­si­de­da... Pa­si­ro­do, ji už­stri­go (ha­ke­riams – pa­ki­bo) mū­sų pa­sau­ly­je ir nie­kaip ne­ga­li grįž­ti į sa­vą­jį. Aiš­ku, tai ne be de­mo­nų pa­gal­bos. Ir kas ga­lė­jo pa­gal­vo­ti, kad kuk­lu­sis Klyv­len­das Hy­pas akis į akį stos prieš šiuos siau­bū­nus, idant pa­dė­tų Ve­ro­ni­kai... tpfu... Pa­sa­kai? Tur­būt dėl bet ko taip nepa­si­elg­si! Tai­gi aiš­ku, kad įsi­plies­kė aist­ra, o gal ir kai kas dau­giau...

Klau­si­mė­liai. Ar su­ge­bės mo­te­lių val­dy­to­jas "pra­muš­ti" Pa­sa­kai ke­lią na­mo? Ar Pa­sa­ka iš­vis dar no­rės na­mo? Kaip?.. Ar?.. Ko­dėl?.. Už ką?.. Tiek klau­si­mų, kad vel­niop – ei­kit ir pa­tys į juos at­sa­ki­nė­kit...

Re­ko­men­duo­ju. Šio re­ži­sie­riaus "pa­klo­ji­kams" (pa­ka­li­kams), jei aiš­kiau – mis­ti­kos mė­gė­jams. Ir šiaip, jei rug­sė­jo 1-oji džiu­gi­no ar liū­di­no spal­vo­mis, tai ge­ras bū­das at­kur­ti pu­siau­svy­rą.

Įvertinimas: Jei jis moka

RATAI (Cars) Fo­rum Ci­ne­mas, nuo rug­pjū­čio 18 d., truk­mė – 96 min. Re­ži­sie­rius – John Las­se­ter

Re­kla­ma. Kai jau bū­si­te grį­žę iš vi­so­kių sto­vyk­lų, se­ne­lių ar šiaip ge­rų iš­vy­kų, marš į ki­no te­at­rus ste­bė­ti dar vie­nos nuo­sta­bios ani­ma­ci­nės juos­tos "Ra­tai". An­gliš­kai šis pa­va­di­ni­mas skam­ba kur kas švel­niau ir ne taip dvi­pras­miš­kai... apie ką aš čia?.. Ai, tai dar­bas tos pa­čios cheb­ros, ku­ri mus pra­juo­ki­no to­kiais kū­ri­niais, kaip "Žu­viu­kas Ne­mo", "Ne­re­a­lie­ji" ir kt. Tad "pro­mo" jau kaip ir pa­da­ry­tas…

Kas čia vyks? Šį kar­tą vis­kas suk­sis apie cha­riz­ma­tiš­kas (kaip da­bar ma­din­ga sa­ky­ti) ma­ši­nas. Taip ir skam­ba gal­voj: "Ma­žos ma­ši­nė­lės man la­bai pa­tin­ka, aš no­rė­čiau bū­ti joms už šei­mi­nin­ką..." Pa­grin­di­nė tač­ka, var­du Mak­vi­nas, lenk­ty­niau­da­mas ne­ty­čiu­kais nu­su­ka, ką ten slėp­si, šun­ke­liais. Ko ge­ro, jam į gal­vą nie­kas ne­ka­lė, kad ne­ga­li­ma mes­ti ke­lio dėl ta­ke­lio. Čia jis pa­ten­ka į ma­žą mies­te­lį, ku­ria­me gy­ve­na 2002-ųjų Pors­che (ge­rai skam­ba), 1951-ųjų Hud­son Hor­ner ir vil­ki­kas Ma­te­ris. Aiš­ku, yra ir ki­tų burz­gian­čių gy­ven­to­jų, ta­čiau šie at­liks svar­biau­sius vaid­me­nis.

Jie už­pa­rins Mak­vi­ną, kad gy­ve­ni­me yra svar­bes­nių da­ly­kų nei tro­fė­jai, šlo­vė ir kt. Da­bar jau gal­vo­je skam­ba: "Ne­si­kan­kink dėl me­da­lio, ne­ver­ta ko­vot iki ga­lo..." Šia gai­da ir bai­ki­me apy­brai­žą.

Re­ko­men­duo­ju: ge­rų "tač­kų" my­lė­to­jams, vi­sam fil­mo "Grei­ti ir Įsi­utę" ger­bė­jų klu­bui, ani­ma­ci­jos au­koms ir ani­ma­to­riams.

P.S. Ir vėl kaž­kas ne­pa­tin­gė­jo ir lie­tu­viš­kai įkal­bė­jo. Tad že­mai len­kiuo­si už ma­žuo­sius.

Įvertinimas: Bėk

NAMAS PRIE EŽERO (The La­ke Hou­se) Gar­sų pa­sau­lio įra­šai, nuo rug­pjū­čio 18 d., truk­mė – 114 min. Re­ži­sie­rius – Ale­jan­dro Ag­res­ti

Lė­tu­mas. Du­e­tas, ku­rį ga­li­me va­din­ti "Grei­tis", su­grįž­ta. Kal­bu apie San­drą Bul­lock ir Ke­a­nu Re­ev­se‘ą. Tik šį­kart jo­kių puš­ta­lie­tų, jo­kių bom­bi­kių ir jo­kio grei­čio. At­virkš­čiai, čia taip jo­kio grei­čio, kad net dve­jų me­tų lai­ko skir­tu­mas... Su­do­mi­nau?

Siu­že­tas. Vie­ną 2006-ųjų žie­mos ry­tą Kei­tė Fo­res­ter nu­spren­džia, kad lai­kas ką nors keis­ti, ir iš­si­kraus­to Či­ka­gon. Prieš iš­vyk­da­ma ji pa­lie­ka laiš­ką paš­to dė­žu­tė­je, pra­šy­da­ma, kad na­mo gy­ven­to­jai iš­si­kraus­ty­da­mi vis pa­lik­tų jos laiš­ką ki­tiems. Laiš­ke ji daug vis­ko pri­by­lo­ja, o svar­biau­sia, pa­ra­šo, kad spal­vo­ti le­te­nė­lių at­spau­dai jau bu­vo prie du­rų slenks­čio, kai ji at­si­kraus­tė. Tai pra­džia.

Ki­tas nuo­mi­nin­kas at­si­kraus­to ir ran­da vi­sų se­nai pa­mirš­tą na­mą. Dul­kė­tą, pur­vi­ną, ap­au­gu­sį pik­tžo­lė­mis. O jo­kių spal­vo­tų le­te­nė­lių, kaip by­lo­ja laiš­kas, nė­ra. Čia vi­du­rys.

Ar­chi­tek­tas Alek­sas vis­ką po tru­pu­tį re­mon­tuo­ja ir vie­ną die­ną, jam da­žant prie­plau­ką, per da­žus pra­bė­ga be­na­mis šu­va ir pa­lie­ka tuos gar­siuo­sius spal­vo­tus pėd­sa­kus. Alek­sas ra­šo Kei­tei, ji – jam. Ra­šo jis, ra­šo ji ir... įsi­my­li. Pa­vo­jus!!! Ma­ža to, jie nu­spren­džia su­si­tik­ti (daž­niau­siai taip bū­na įsi­my­lė­jus). Bet ar iš­tvers du skir­tin­gi pa­sau­liai šį pa­si­ma­ty­mą?.. Pa­bai­ga.

Re­ko­men­duo­ju: pa­si­il­gu­siems San­dros Bul­kos ir vie­nin­te­lio iš­rink­to­jo NEO, šiaip to­kių "ša­kar ma­kar" siu­že­tų mė­gė­jams, ope­ra­to­riams (ka­me­ra įdo­miai dir­ba)... Ką čia pri­re­ko­men­duo­si.

Įvertinimas: Eik

SUGRĮŽIMAS (Vol­ver) Ac­me, nuo rug­sė­jo 1 d.,truk­mė – 111 min. Re­ži­sie­rius – Ped­ro Al­mo­do­var

Re­ži­sie­rius. Esu įsi­ti­ki­nęs, kad šio re­ži­sie­riaus pri­sta­ty­ti ne­rei­kia, vi­si jo dar­bai vie­naip ar ki­taip su­kre­čia ir pri­ver­čia su­si­mąs­ty­ti. Ne iš­im­tis ir ši­tas. Be­je, Ped­ro Al­ma­do­va­ro pa­grin­di­niam vaid­me­niui vėl pa­si­kvie­tė sa­vo mū­zą Pe­ne­lo­pę Cruz. Ir ačiū Die­vui, ta pras­me, Ped­ro...

Is­to­ri­ja. Dvi se­su­tės, bėg­da­mos nuo ne­iš­ven­gia­mos mies­te­lio La Man­čos at­ei­ties, at­si­du­ria Mad­ri­de. Rai­mun­da įsi­dar­bi­na va­ly­to­ja oro uos­te, o se­sė So­le – kir­pė­ja. Vis bi­jo­da­ma lik­ti vie­na Rai­mun­da op, ir iš­te­ka. Ne į ge­ra... Nes vy­ras jos slun­kius, tin­gi­nys, žo­džiu – lū­ū­ū­ze­ris kaip re­ta. Vie­nin­te­lis ge­ras da­ly­kas šio­je san­tuo­ko­je – duk­tė Pau­la. Tai va, tas švie­su­lė­lis ir ap­vers ne­džiaugs­min­gą, ta­čiau ra­mų Rai­mun­dos gy­ve­ni­mą. Vy­ras Pa­ko mirš­ta nuo duk­ters Pau­los ran­kos – gin­da­ma­si nuo sek­su­a­li­nio prie­ka­bia­vi­mo ji mir­ti­nai su­žei­džia ne­nau­dė­lį. Na, ir pra­si­de­da pai­nia­va. Rai­mun­da pri­si­i­ma kal­tę sau, So­le grįž­ta į gim­tą­jį mies­te­lį, o ten su­tin­ka mi­ru­sios mo­ti­nos vai­duok­lį (kas ga­lė­jo pa­gal­vo­ti)...

Klau­si­mas. Na­tū­ra­lu, kad ky­la klau­si­mas, kas nu­ti­ko duk­re­lei Pau­lai. Na­tū­ra­lu, kad jei no­rė­čiau pa­sa­ky­ti, jau bū­čiau pa­sa­kęs. Tai­gi bėg­te į ki­no te­at­rus ir su­ži­no­si­te, smal­suo­lės.

Re­ko­men­duo­ju. Vie­ni su­pran­ta Ped­ro, ki­ti – ne. Pir­mie­ji tu­rės dar vie­ną ga­li­my­bę pa­si­gro­žė­ti šio re­ži­sie­riaus dar­bu, na, o ant­rie­ji tu­rės dar vie­ną ga­li­my­bę jo ne­su­pras­ti...

Įvertinimas: Eik

MANO SUPERBUVUSIOJI (My Su­per Ex-Girl­friend) Fo­rum Ci­ne­mas, nuo rug­sė­jo 8 d., truk­mė – 99 min. Re­ži­sie­rius – Iva Reit­man

Pa­lik­tie­ji. Dau­ge­lis mū­sų ži­no, kaip ne­leng­va, kai ta­ve kas nors ki­da­li­na ar kai tu de­di kam nors ki­dą. Va­jei – dep­re­si­ja. O bū­na taip, kad ką nors pa­li­kęs dar il­gai ken­ti nuo kerš­to ir ne­apy­kan­tos. O jei dar tas kas nors yra ap­do­va­no­tas su­per­ga­lio­mis... Kaip ko­kia "ma­no sva­jo­nių Dži­nė".

O bu­vo taip… Me­tas San­der­sas, jau­nas jan­kis, su­si­pa­žįs­ta su nuo­sta­bia Dže­ne Džon­son (be­je, ji tik­rai nuo­sta­bi, nes tai Uma Thur­man). Su­si­pa­žįs­ta ir jau pa­žįs­ti no­ri... Ta pras­me, ji to­kia to­bu­la, kad jo­kių abe­jo­nių, jog tai ta vie­nin­te­lė. Tik vie­nas "bet" (kaip gi be jo) – mer­gio­tė tu­ri per daug dik­ta­to­riaus įpro­čių. Kon­kre­čiau – ji reik­li, ji val­din­ga, ji pa­vy­di, ji nu­si­tei­ku­si kon­tro­liuo­ti sa­vo ba­chū­ro gy­ve­ni­mą. Oi, net nu­pur­tė. Iš­si­skir­ti San­der­sui nie­kaip ne­pa­vyks­ta, tad kas lie­ka? Į kai­rę! Me­tas "su­gu­la" su ko­le­ge Ha­na, o ta­da jau vi­si ži­no­me, ką mo­te­rys ga­li pa­da­ry­ti... O ši dar ir su su­per­ga­lio­mis... Oi, vėl nu­pur­tė... Umos he­ro­jė pa­šėls­ta. Ko­kia dar mei­lė? Tik žiau­rus kerš­tas ir var­ge­lis tiems, kas jo ra­gaus!.. Baig­siu ra­šyt, nes pur­to ir pur­to...

Re­ko­men­duo­ju: mėgs­tan­tiems ge­rai pa­si­juok­ti, Umos ger­bė­jams (ti­kiu, jų ne­ma­žai) ir to­bu­lų mo­te­rų ieš­ko­to­jams.

Įvertinimas: Bėk