Juokingas ir graudus, šiltas ir protingas, pilnas trenktų ir kartu velniškai realių personažų, šviesos ir vaiduoklių, liūdesio ir optimizmo. Kupinas energijos ir netikėto humoro, paradoksų ir paprastos gyvenimiškos filosofijos. Įsukantis mirtį į amžiną gyvenimo ratą – prasideda jis scena kapinėse, kur La Mančos moterys blizgina savo artimųjų paminklus, o kai kas įsigudrina apsirūpinti marmuro gabalu su savo nuotrauka dar mindydamas šią nuodėmingą žemę. Ateičiai, kurios šiaip ar taip neišvengsi. O kol dar ji neatėjo, reikia gyventi.
Ir moterys gyvena. Solidarios ir savarankiškos. Savo mažoje visatoje, kur jos yra šeimininkės. Vyrus režisierius iš jos išveja, vyrų giminės simboliukas gali būti nelaimingasis Pako, kuris neturi darbo, bet turi daug alaus, televizorių ir šlykščių užmačių savo plaukuotoje galvoje. Vyras yra toksai dalykas, kurio niekas nepasigenda, nes iš jo jokios naudos, tik papildomos išlaidos ir neprognozuojami poelgiai.
Jeigu Raimunda sako, kad Pako išėjo ir nežada sugrįžti, tai yra visai normalu. Moterų bendruomenė priima tai kaip natūralų reiškinį. Jokio kriminalo. Tik vos matomas liūdesio šešėliukas žmonos akyse – buvo ir nėra. Ir kam jam apskritai reikėjo būti. Tik nemalonumai ir kriminalas.
Moterys sugrįžta iš miško su kirtikliu bei kastuvu ir gyvena toliau. Moterys sugrįžta ir iš kur kas tolimesnių vietų – atsiprašyti, padėti ir mylėti. Mirusios motinos šmėkla sugrįžta į dukterų gyvenimą raudono automobilio bagažinėje – tam, kad susitaikytų su dukra ir pasakytų, kad ją myli.
Pakeisti nieko negalima, bet galima suprasti ir atleisti, nes tada galima gyventi truputėlį geriau. Be bjauraus praeities šešėlio. Tik nemanykite, kad tos rimtos ir gilios mintys trukdys jums visą laiką šypsotis. Režisierius jas užmaskuoja tokiu smulkmenų, juokingų detalių ir ritualų sluoksniu, veidų, įvykių ir situacijų gausa, linksmo kičo elementais, kad tik išėjus iš kino salės imi mąstyti, kodėl tas kinas vis dėlto palietė širdį. Tiesiogiai.
Ir kaip jam pavyko paslėpti konstruktyvius dalykus tokiame ispaniškame beprotnamyje, kurio ir siužeto atpasakoti neįmanoma, nes iš pasakojimo išeis baisi muilo opera su košmarais: pora lavonų (vienas virtualus), beveik du incestai, viena vėžio diagnozė ir mylintis vaiduoklis, dažniausiai gyvenantis po lova. O gal ne vaiduoklis, nes visai realiai gadina orą.
Šiaip ar taip, gyvenimo džiaugsmo optimizmo toje niūrioje istorijoje yra daug daugiau, negu tam iš principo užprogramuotose romantinėse komedijose, kurias pamiršti jau po sekundės. Na, o P.Almodovaras pats sugrįžo į savo gimtąjį La Mančą, jo mirusios mamos draugės tapo filmo kostiumų ir interjerų konsultantėmis. Penelope Cruz – Raimunda siužeto tėkmėje padainuoja dainą apie tai, kaip gera sugrįžti, o režisierius, prisipažindamas meilę savo moterims, nepamiršta priminti apie tai, ko jis nemyli.
O nemyli jis televizijos apskritai ir ašaringos laidos vedėjos konkrečiai. Jai jis suteikia agresyvios kumelės veidą ir neleidžia pasidžiaugti šantažu. Neleidžia paversti gyvą žmogaus skausmą komercija ir spekuliacija. Puikus kinas. Pralinksmina, prajuokina, lieka kažkur ten, kur mes slepiame savo baimes ir sentimentus, giliai ir saugiai. Gal ir negalima teigti, kad filmas – šedevriukas visiems, bet savo dozę teigiamų emocijų iš jo tikrai išsineš kiekvienas.
