Deja, tik operatoriaus profesionalumą ir galima pagirti. Filmas rodo niūrią Mongolijos gyvenimo kroniką su pretenzijom i užtęstus „Tarkovskiškus“ kadrus. Varganas gyvenimas egzotiškoj aplinkoj, pagrindinis veikėjas blaškosi epilepsijos priepuolyje... Viskas svetima, matyta.

Mongolijos personažų buitis užgožia žmonių, apie kuriuos pasakojama, būties problemas.

Po pusvalandžio žmonės palieka salę, nors susirinkusiųjų pirmajam seansui kaip visada daug. Operatorius savo darbą atliko. Bet atsiranda nerimas dėl galimos „reputacijos“: jeigu reikia estetiškai nufilmuoti kažką varginančio, nuobodaus ir pretenzingo – kvieskite lietuvius. Jie moka. Dėkui Dievui - tai tik prielaida.

Venecijos duoklė kino istorijai

Garsioji Mostra (taip festivalį vadina Italijoje) trunka tik 10 dienų. Jos metu bus parodyti 2589 filmai. Šiais metais savo žiūrovams Venecijos kino festivalis paruošė tris pažintines retrospektyvas.

Bene įdomiausia - brazilų režisieriaus Joaquimo Pedro de Andrade kūryba. Tai vienas originaliausių 20-o amžiaus šiuolaikinio kino kūrėjų, tikras mums mažai žinomos Brazilijos kinematografijos lyderis.

Festivalyje parodyta programa demonstruoja visą J. Pedro de Andrades kūrybos įvairovę. Dokumentiniai, trumpametražiai ir tradiciniai vaidybiniai filmai, pagaminti nuo 1959-ųjų iki 1981-ųjų metų. „Garrincha - herojus iš džiunglių“ – dovana visiems futbolo fanams. Dokumentinis pasakojimas apie vieną iš geriausių žaidėjų futbolo istorijoje.

„Macunaima“ (1969 m.) - surrealistinė komedija, laikoma viena iš pagrindinių režisieriaus darbų. „O Homen do Pau Brasil“ (1981 m.) – „fantasy“ komedija su pagarba Brazilijos modernizmui. J.Andrades kūryba mums menkai žinoma, todėl kažką iš minėtų trijų filmų pamatyti verta.

Kitos dvi retrospektyvos siurprizų nežada. „Slaptoji Italijos kino istorija“ - taip intriguojančiai organizatoriai pristato šventės žiūrovams filmus, turėjusius ypatingą reikšmę savo šalies kultūrai. Tokią akciją pavadinčiau „pocket italian cinema history“. Madinga kompaktiška forma plačiajai auditorijai pristatomi režisieriai ir aktoriai, kurių darbai formavo itališko kino veidą: Luchino Visconti, Roberto Rosellini, Sergio Leone, Anna Magnani.

Keista, kad „Slaptą rusų kino istoriją“ reprezentuoja linksmos Grigorijaus Aleksandrovo („Linksmieji vyrukai“, „Cirkas“, „Volga–Volga“) bei Ivano Pyrjevo („Traktoristai“, „Kubanės kazokai“ ) komedijos. Andrejaus Končialovskio „Romansas apie įsimylėjusius“ čia atrodo kaip svetimkūnis ir perša išvadą dėl solidaus brolių Michalkovų autoriteto rusų kino valdyme. Ypatingą pagarbą G. Aleksandrovui ir I. Pyrjevui galima suprasti. Senais Stalino laikais G. Aleksandrovo komedija „Linksmieji vyrukai“ buvo Venecijos apdovanota, o I. Pyrjevas 1957-aisiais metais buvo Mostros žiuri komisijos narys.

Artimųjų kaimynų kinas Venecijoje

Grynųjų komedijų pasirinkimas rusų kino retrospektyvoje kompensuoja labai rimtas jų nuotaikas konkursinėse programose. Pagrindinėje programoje rodoma Ivano Vyripajevo tragiška simfonija „Euforija“. Kine debiutuojantis teatro režisierius pasakoja paprastą istoriją: du žmonės pamilo vienas kitą, pavydus vyras abu nušovė. Pasakojimo forma primena antikinę tragediją, kurioje nesimato jokios vilties. Sudarytas lyg iš atskirų foto kadrų ir palydėtas įdomaus muzikos fono, filmas labai niūrus, liūdnas ir išskiriantis galbūt rusams labai aktualų neapykantos jausmą.

Nekonkursiniam Pavelo Lungino filmui „Sala“ patikėta garbinga misija - uždaryti festivalį didžiojoje salėje rugsėjo 9-os dienos ryte.

„Horizontų“ konkurse dalyvauja Boriso Chlebnikovo filmas „Laisvasis plaukiojimas“. Žinomas kritikas Andrejus Plachovas įtrauktas į žiuri komisiją, kuri skirs „Luigi De Laurentis“ prizą geriausiems kiekvienos programos debiutantams. Populiari rusų aktorė ir gražuolė Čiulpan Chamatova (“Harpastum“) šiemet dirba pagrindinio konkurso žiuri komisijoje, kuriai vadovauja nesenstanti prancūzų žvaigždė Catherine Deneuve.

Šie faktai rodo, kad Venecija mūsų Rytų kaimynams yra ypač dėkingas festivalis. Paskutinis didelis rusų laimėjimas čia buvo 2003-aisiais metais, kada niekam nežinomas debiutantas Andrejus Zviagintsevas laimėjo pagrindinį prizą už dramą „Sugrįžimas“. Beje, šio stipraus ir mūsų rinkoje esančio filmo istorijoje yra liūdnas momentas. Venecijos 2003 metų premjeros metu buvo uoliai nutylėtas faktas, kad vyresnįjį brolį jame puikiai suvaidinęs 16-metis paauglys Volodia Garinas nuskendo tik pasibaigus filmavimo darbams. Tame pačiame ežere, kuriame vyko finalinis filmo veiksmas.

Kūrybinė grupė nenorėjo liūdinti publikos. Tragiška naujiena buvo paskelbta po visų pagrindinių filmo premjerų. Dabar apie tai daug kalbama čia, šiemetinėje Venecijoje.

Kiti mūsų kaimynai lenkai dėmesį į save bando atkreipti tik nekonkursiniu režisieriaus Piotro Uklanskio vesternu (!) „Summer love“. Labai jau intriguoja tokia keista Lenkijos ir JAV produkcija, kurioje šerifą vaidina Boguslaw Linda (“Sara“,“Šunys“,“Užmušk mane, mente“, „Atsitiktinumas“), o ieškomą tipą už įstatymo ribų - amerikietis Val Kilmer (“Karštis“, „Šventasis“).

Deja, Lietuva šioje fiestoje nedalyvauja. Minėtas Rimvydas Leipus pasirodė svetimo filmo titruose. Kita vertus, galima nusiraminti, kad niekas nevargins tradiciniais klausimais „apie ką mūsų tėvynainių“ filmas.

Rugpjūčio 29-osios vakare ir 30-osios ryte tęsiamos informacinės „Venecijos dienų“ peržiūros. Prancūzų-vokiečių „L`etoile du soldat“ (rež. Christophe de Pontifilly) - eilinis pasakojimas apie Afganistaną, daug silpnesnis už „9-ąją kuopą“. Doras pasakojimas apie tikrą rusų kareivio, susidėjusio su vietiniais musulmonais istorija. Tokios peržiūros vadinamos „vaidybine publicistika“ - geri ketinimai, aktuali informacija, bet nėra nei tikrojo meno, nei prašmatnaus didžiojo kino.

Viskas prasideda nuo rugpjūčio 30–osios vakaro, kai po oficialios festivalio atidarymo ceremonijos Brianas De Palma (“Misija neįmanoma“, „Karlito kelias“) pristato savo „Juodąjį jurginą“.

Venecijos užkulsiai

Akredituoti Venecijos festivalyje žurnalistai gali įsigyti rodomų filmų katalogą su nuolaida. Venecijos festivalis - bene vienintelis, kuriame filmų katalogas parduodamas už pinigus. Tai daug ką pasakanti smulkmena. Viskas šiame festivalyje sunkiai gaunama. Dirbti juokingai sunku.

Žurnalistų darbas Venecijoje primena jau daug kartų apkalbėtus mūsiškių vargus pasaulio čempionate Japonijoje. Viskas šiame festivalyje sunkiai gaunama. Internetu leidžiama naudotis tik 2 valandas, todėl susidaro didžiulės eilės. Bevieliu ryšiu negalima naudotis festivalio teritorijoje. Kaip surasti elektros šaltinį – sunkus galvosūkis personalui.

Daugelis žurnalistų jaučiasi kaip herojė iš melodramos “Anglas ligonis“. Pamenate, kaip ji skubėjo rašyti paskutines mintis, vis labiau silpstant žibintuvėlio energijai?

Biurokratija ir elementarus aptarnavimas Venecijoje - siaubingo lygio. Iš visų pusių jau pirmą dieną girdėti keiksmažodžiai įvairiausiomis kalbomis. Tai žurnalistai išreiškia savo emocijas. Įsivaizduokite fotokorespondentą, kuris ką tik nufotografavo kino žvaigždę ir negali nusiųsti jos nuotraukos savo leidiniui, net turėdamas modernią techniką.

Daugiau informacijos festivalį ir reportažai iš Venecijos – interneto svetainėje www.kinas.info