Iš pradžių viskas gražu, įdomu ir intriguojama. Pašto romano užuomazga priverčia trupučiuką pamąstyti ir pasukti galvą, pamėginti atspėti originaliai pateiktą detektyvinę intrigą. Ją išlukštenus (apytikriai po pusvalandžio), vaizdelis keičiasi.
Ir filmas virsta beveik pavyzdine muilo opera, nes išryškėja toksai faktas, kad režisieriui po to pusvalandžio tiesiog nebėra kas veikti. Herojams taipogi. Jie liūdnai ir reikšmingai slankioja po siužetą, mėgindami nepamiršti, kad vaidina mįslingą meilės istoriją. Jiems aiškiai trūksta veiksmo – vidinio gyvenimo ir išorės dirgiklių. Filmo autoriai psichologiją bando pakeisti metafizika, metafizikos neužtenka istorijos plėtrai, todėl filme prisiveisia daug antrojo plano personažų, su kuriais santykiauja pagrindiniai herojai.
Tie santykiai teoriškai turi išryškinti jų vienatvę ir vienišumą, jų širdyse slypintį meilės laukimą. Bet išryškina tik paviršutinišką santykį su realybe ir paprasčiausią laiko tempimą.
Pagrindinis reklamos variklis ir spąstai žiūrovams yra Sandros Bullock ir Keanu Reeveso duetas. Po „Greičio“ ekrane jie susitikę nebuvo, dabar susitiko skirtinguose laiko portaluose su užduotimi suvaidinti meilę, kuri skraidžioja virš tų laiko spąstų.
Galbūt tuo ir galima paaiškinti faktelį, kad vaidina jie visai atskirai, kankinasi taipogi labai individualiai ir jokios chemijos tarp jų nematyti. O norėtųsi. Nes mūsų sieloms taip reikia gražios meilės...
Galutinai pribaigia finalas, toksai lyriškai idiotiškas ir kasdieniškai paprastas. Skirtas žiūrovams, kurie turi įgimtą imunitetą ir įgytą meilę sentimentaliems damų romanams su laimingomis pabaigomis ir karštos meilės triumfu. Jų yra daug, jie turi teisę mylėti tokį kiną. Todėl lietingą vasaros pabaigos vakarą jiems bus labai malonu sužinoti dar kai ką apie meilę.
O aš iš tos fantastinės istorijos veikėjų pamilau tik apšepusį gudrų šunėką, kuriam laiko paradoksai nė motais. Prie jo dar būtų galima pridėti ir stebuklingą pašto dėžę su vėliavėle. Ką gi, kiekvienam savo.
