Kiti stebukliukai, kurių Kanuose šiemet maniau nerasiąs apskritai, - geri filmai. Teko dalyvauti Kanų 50-ojo, tikrai jubiliejinio festivalio iškilmėse, bet tuomet viskas apsiribojo petardomis ir gyvosiomis žvaigždėms, o į patį filmų parinkimą buvo kreipiama kone mažiausiai dėmesio. Tačiau šią gegužę viskas truputėlį kitaip.
Lietuvoje neblogai pažįstamas (kurgi ne - pats pripažino savo Ukmergės šaknis) britų meistras Mike'as Leigh. Kino teatruose, per "Kino pavasarius", įvairias televizijas matėme jo reikšmingiausias juostas "Nuogieji", "Paslaptys ir melagystės" (1996 m. Kanų "Auksinė palmės šakelė"), "Aukštyn kojomis".
Šiemet konkursinėje programoje M.Leigh vėl parodė nenuvylusį filmą kategorišku pavadinimu "Viskas arba nieko". Tiesa, ekstremizmo ekrane nerasi, čia veikia dažniausiai stori, negražūs, vidutinio statuso, bet labai jau simpatiški šiuolaikiniai Anglijos žmonės. Jų likimus stebi su užuojauta bei šypsena. Jei dar filmas būtų truputėlį trumpesnis...
"Neapibrėžtumo principu" pavadintas portugalų beveik šimtamečio veterano Manoelio de Oliveiros parodytas kūrinys. Meistrystė, plastika - kaip absoliučiai jauno žmogaus!
Pasakojimas apie turtingų portugalų žemvaldžių šeimų intrigas, apie besikeičiantį vietomis Gėrį ir Blogį imponuoja, įtraukia. Jei dar būtų mažiau literatūrinių citatų...
Įdomus dalykai dedasi su buvusiu maištautoju italu Marco Bellocchio. Prieš porą metų parodęs visai silpną ir buržuazinę "Auklę", šiemečiu filmu "Religijos valanda" (kaip paaiškėja vėliau, pavadinimas gana ironiškas) režisierius tarsi vėl atgijo.
Autorius pasakoja keistą istoriją apie paprastos moters paskelbimą šventąja, apie tai, kokioms nūdienės Italijos jėgoms tai būtų naudinga, kaip tokiais atvejais įsisuka visas mechanizmas. Filmo kūrėjas mėto kortas, intriguoja, kartais griebiasi kone juodojo humoro.